Gyvenu gerai

Coca colos panaudojimo būdai

2011-03-01T10:15:00.002+02:00

Juokingas produktas ta coca cola - vieni ją maukia kibirais, kiti prisiekinėja, kad ji jums visus vidurius ištirpdys. Dar visas internetas mirga istorijų apie coca cola išvalytus klozetus, suodžius (mano mama buvo nusipirkus ne vieną butelį židiniui valyti, bet atėjus švarinimosi laikui, vis paaiškėdavo, kad nebėr seniausiai tos coca colos, tai ir negaliu patvirtint, ar veikia), kai kas aiškina, kad ji puikiai nuėda prie mašinos lango pridžiūvusius savižudžius vabzdžius, o tuo pačiu - ir dažus nuo kapoto.

Bet galėčiau lažintis, kad dauguma jūsų apie tokį panaudjimo būdą nesusimąstėt - vietnamiečiai ją naudoja kaip kontraceptiką. Neva apsiplovimas coca cola po sekso apsaugo nuo nėštumo. Turbūt nieko nenustebinsiu pridurdama, kad šio "kontraceptiko" naudotojos šiuo metu sūpuoja kūdikėlius. Neišsigalvoju, apie tai galite paskaityti čia:

Coca cola still doesn't prevent pregnancy

Paso keitimas

2011-02-23T10:10:00.002+02:00

Taigis, prisireikė Mažajai Damai naujo paso. Bjaurus tai reikalas - važiuoji kaži kur į nykų pasų poskyrį, ilgai ir nuobodžiai pildai anketas, o dar tas šlykštus nerimo kirminas - ar tikrai niekur nesuklydau, nieko nepraleidau, o tai aprėks Labai Svarbi Valdininkė, vėl reiks viską iš naujo pildyti. Ir Mažoji Dama, aišku, nusiteikusi visokeriopai padėti - tai zirzia, tai eina, kur šauna į galvą, tai ropščiasi ant kelių ir iškart vėl nuo jų..

Ot ir ne. Nuvažiavom, vietoj susimokėjom kortele, prie to paties staliuko šiaip ne taip nufotografavom Mažają Damą, kuri daug labiau norėjo išraiškingos profilio nuotraukos, o ne nuobodžios pasinės, ir per mažiau nei dešimt minučių viskas buvo baigta. Tušinuko prireikė tik parašui ant anketos. Visiškai neskausminga, o kas smagiausia - buvo netgi kampelis vaikams su sėdmaišiais ir pora žaislų, kad neprailgtų ir tos dešimt minučių. Valio valio duomenų bazėms, šiuolaikinėms technologijoms ir moderniems, besišypsantiems valdininkams.

Ekologija

2011-02-14T14:21:00.002+02:00

Dar tada, kai pagrindinė globalinė gamtosaugos problema buvo rūgštūs lietūs ir ozono skylės, aš jau buvau “žalioji”. Tokio amžiaus, deja, tegalėjau būti tik puoselėti idėjas, nes buvau gerokai per jauna veiksmams, bet šventai tikėjau, kad kiekvieno pareiga yra puoselėti planetą, bent jau dėl gražučių baltųjų lokiukų, jei ne dėl rimtesnių priežasčių. Ir vis dar tikiu. Man vis dar gaila į išsiliejusią naftą papuolusių paukščių, plastmasės prisirijusių ir dėl to nugaišusių gyvūnų, savo įprastinių gyvenamųjų vietų netekusių plėšrūnų, ir savanaudiškai gaila, kad niekada nepamatysių gyvo emu ar dodo.

Aš perku ekologišką maistą, tik neturiu keistų iliuzijų, kad jis labai pataisys mano sveikatą. Naudoju ir ekologišką kosmetiką, nors nemanau, kad neekologiška sukels man vėžį. Tiesiog tie pasirinkimai – mano balsas, o noriu pasakyti, kad esu už nuosaikesnį vartojimą, už aplinką tausojančią žemdirbystę, už maistą, atitinkantį regioną ir sezoniškumą, už kuo įvairesnes, ne tik pramonės kultivuojamas maistines kultūras. Dėl tokių dalykų niekas nerengia referendumų, todėl vienintelis būdas balsuoti už – pirkti produktus, kurie atitinka kiekvieno įsitikinimus.

Kita vertus, aš prieš “ekomarketingą”, šarlatanus ir melą, prieš isteriją ir mokslo neigimą. Homeopatija neturi nieko bendro su ekologija. Ir su medicina. Tai šarlatanų bandymas pasipelnyti iš žmonių nežinojimo. Visokie “gyvi vandenys”, čakrų gydymai, ir panašios “alternatyvos” yra tieisog melas, nieko tame ekologiško. Mobiliųjų skleidžiama spinduliuotė nesukelia vėžio, GMO nėra sukurtas mums visiems išnuodyti, o skiepai nėra vaikų autizmo priežastis, teigiantys priešingai – meluoja.

O tie, kurie verkia dėl prie Farerų salų nudobtų delfinų – būkit žmonės, pasidomėkit ne tik trysčiojančiais žaliųjų blogais. Pradžiai – ten banginiai, nuo seno maistui naudojami gyvūnai. Ir tai tik pradžiai.

Geri norai maximoje

2011-02-10T15:12:00.002+02:00

Va ir foto reportažas iš nepriklausomo žurnalisto - tiksliau, gero mano draugo ir pastabaus pirkėjo. Taigis, ateina tūlas pilietis į Mindaugo Maximą Vilniuje, prisikrauna pilną vežimėlį maisto, kurį savaitės eigoje išmes į šiukšliadėžę, ir prie antros kasos užmato maisto banko žetonėlį. Žinoma, nusprendžia nuraminti sąžinę penkių litų auka alkstantiems - ir va kas gaunasi:

Žetonėlis neišitraukia, o pasak pastabiojo draugo, kai kada būna ir užkrautas loterijų bilietais. Jei šiandien kažkas ir vėl eis miegot alkanas, tai ne dėl abejingų kietaširdžių Maximos pirkėjų, o ne. Manyčiau, kad Maximoj yra bent vienas, šį bei tą išmanantis apie prekių išdėliojimo meną, bet įtariu, jis pernelyg užimtas prekių dėliojimu taip, kad būtų įmanoma pravažiuot su vežimėliu, bet tik labai patyrusiems vežimėlių manevruotojams.

Niekšai ir moterys

2011-02-07T20:50:00.000+02:00

Pastebėjau, kad vis dar populiarūs kūriniai, kuriose naivi ir tyra mergina įsimyli niekšą. Žinoma, jis irgi įsimyli ją, dėl jos atsispiria savo tamsiai prigimčiai ir viskas daugiau mažiau baigiasi laimingai. Kurgi ne. Gyvenime, deja, taip praktiškai nebūna, tik vis atsiranda šia iliuzija susiviliojusių merginų, kurios įsimyli beviltiškus bjaurybes ir tiki, kad pajėgs juos išgelbėti savo meile. Paauglės skaito romanus apie vampyrus, o vėliau teka už saldžiabalsių mušeikų. Kartais jie netgi nebūna saldžiabalsiai. Ir galbūt nereikėtų tuo stebėtis, nes vienintelė jėga, kuri kada nors buvo prieinama moteriai, buvo jos tyrumas. Moteriai niekada nebuva galima būti protingai, išmintingai, patyrusiai ar stipriai. Ji tegalėjo būti nesutepta išmanymo, naivi ir trapi, kaip stiklo burbulas, jaukiai gulintis šilku išmuštoje dėžutėje. Tik kaspinėliai ir kačiukai, karolėliai ir lėlytės, ir žinoma, romanas apie niekšą. O kaipgi kitaip – jei vienintelė turima jėga yra tyrumas, jis privalo kam nors pasitarnauti, nes anoks čia turtas, jei jo niekam nereikia. Švelnaus ir mylinčio vyro nereikia nei gelbėti, nei saugoti, jis jau ir taip tobulas, tai kam jam tyra moteris? Taigi reikia paties juodžiausio, pikčiausio, labiausiai puolusio vyro, kad turimas nekaltumas būtų kuo geriausiai išnaudotas. Taip buvo auginamos mergaitės, tokiomis moterimis jos auklėjamos tapti, ir todėl taip reikalingi pagalbos centrai ar paramos grupės. Moterys niekada neturėjo pasirinkimo nebūti aukomis. Iki šiol.

Mano mergyte, tau nereikės jokio vyro, kad įrodytum savo vertę. Tu nebūsi tyra – būsi sumani, mąstanti ir analizuojanti, mokėsi įvertinti pasekmes ir jausi atsakomybę už savo gyvenimą. Būsi vertinga dėl to, ką turi pati, o ne dėl to, ką padėtum savyje atrasti kitiems. Tau nereiks svetimos stiprybės, tu sieksi savo tikslų, o ne padėsi kažkam kitam jų pasiekti. Tu būsi laiminga, ir tau nereiks laukti, kol kažkas sukurs tau laimę. Jei tik aš sugebėsiu tau visa tai pasakyti.

Read Brain on Head in Brain

2011-01-26T09:31:00.000+02:00

Read Brain on Head in Brain

Čia linksmas straipsnelis apie Dr. Brain, kuris redagavo žurnalą Brain ir parašė straipsnį apie Dr. Head. Mėgstu tokius pavardžių ir profesijų sutapimus. Iš lietuviškų teko girdėti apie bankininką, pavarde Žala, ir apie "Elektromarkt" savininką, kurio pavardė Šaraškinas. Žinoma, į šį sąrašą puikiai tinka ir mūsų stebuklingasis tenisininkas Berankis, apie kurio pergales vis smagiau skaityti. O pralaimėjimai pasimiršta :)

Teko girdėti įvairių nuomonių apie tai, kaip pavardė įtakoja žmogaus gyvenimą. Kaži, ar minėti žmonės, rinkdamiesi veiklą gyvenimui, turėjo omenyje, kaip kiti reaguos į jų pavardes?

Savianalizė

2011-01-21T12:16:00.004+02:00

Man visada patikdavo būti užsiėmusiai, suktis planų, projektų, skubių susitikimų ir būtinai atliktinų darbų sukūryje. Jausdavausi svarbi ir kiek pakylėta euforijos, kad tuoj tuoj atsitiks kai kas reikšminga. Ir atsitikdavo. Geras jausmas. Tai kas pasikeitė? Dar nežinau. Turiu dvi teorijas:

A. Cheminis disbalansas. Banalu, nemalonu, bet pataisoma. Kai kuriais atvejais - net be chemijos.

B. Mano jautriam narciziškumui buvo suduotas per stiprus smūgis. O tai jau gąsdina. Atsigausiu? Dar neprarandu vilties, bet atsitikti gali visaip. Bijau.

"Niekada nesakyk niekada" ir vėl pasitvirtino. O gal aš klystu, ir paaiškinimo reiktų ieškoti dar kažkur?

Berlynas

2010-08-13T14:49:00.007+03:00

Aplankiau Berlyną. Dabar, kai įspūdžiai jau susigulėję, atsimenu tik:
Futbolą (ir žiūrėjo, ir žaidė).

Pupa vartuose

Berlyno siena - daug komercijos, o va paminklas žydams labai patiko - iš arti tie stulpai palieka tikrai neišdildomą įspūdį.

Amerkiečių pasienio punktas

Paminklas holokausto aukoms atminti

Didžiulis zoologijos sodas su įspūdingu akvariumu.

Dramblys vagilius

Rykliukas

Ir dar įspūdingesniu tualetu.

Vyru tualetas su vystymo stalu

Netikėtas menininko akibrokštas - parke pastatytas obeliskas su užrašu: "Kovo 11 diena - tai gali būti istorinės svarbos diena" dar prieš įvykius Lietuvoje.

obeliskas

Dar meno - atradau labai labai mielą jauną dailininkę, kurios darbų, deja, įsigijau tik mažučius ženkliukus: www.annakaese.de
Maistas - kad jau buvom labai neišlaidūs, pasitenkinom "currywurst" - dešrele su kariu, Berlyno pasididžiavimu. Ir kebabais, be abejo, kurgi daugiau Europoj rasi autentiškų kebabų :)

Nacionalinis greitmaistis

Ir buvo tikrai labai labai karšta...

dėdulės fontane

Apklausa

2010-07-30T13:18:00.003+03:00

Neseniai turėjau malonumą padėti mano mėgiamam behavioral economics mokslininkui Dan Ariely išversti apklausą į lietuvių kalbą. Kaip žinia, padėk kam nors vieną kartą, paprašys ir antrą, taigi - tą apklausą reikia paplatinti, kad kuo daugiau žmonių atsakytų į klausimus ir būtų galima susidaryti kokią nors nuomonę. Apklausa trumpa, smagi, taigi, pirmyn, nepatingėkit:

http://bit.ly/9QeIeV

O jei patiks, tai paplatinkit ir toliau - čia ne šiaip koks testas jūsų meilės tipui nustatyti, čia rimtas (ir smagus) mokslinis tyrimas. Tegyvuoja mokslas!

Krumpliaračiai

2010-06-02T13:25:00.002+03:00

Pamenu, stovėjau vieną savaitgalį bare, pasirėmusi į sieną, ir su drauge plepėjau apie vaikus, galimybes, gyvenimą ir kitus svarbius dalykus. Aplink mus stumdėsi ir erzeliavo žmonės, kažkas prašė dar alaus, kažkas trypčiojo eilėje į tualetą, šūkavo stalo futbolą lošiantieji. Viskas kaip visad būna savaitgalį bare, ir beveik buvo galima įsivaizduoti cigarečių dūmų debesis aplinkui, tik kad rūkyti baruose jau seniai uždrausta. Taigi, stovėjom mes abi su drauge tenai, su gėrimų stiklinėmis rankose (bokalais ar taurėm, jau nebepamenu, o galiausiai, nelabai tai ir svarbu), plepėjom, o tuo metu mano galvoje sukosi krumpliaračiai - klakt klakt, judėjo dantiračiai, aš kažko pklausiau draugės, ji atsakė ir paklausė manęs, o tuo metu vis klakt, klakt.. Aš nebelabai kreipiau dėmesį - krumpliaračiai vis sukasi ir sukasi, kartais juos paskubini, o kartais apsimeti, kad jų visai nėra, o jie vis klakt, klakt...

Pokalbis toliau tęsėsi, mes juokavom ir juokėmės, klausinėjom viena kitos ir atsakinėjom, ir aš tik po kelių akimirkų supratau, kad kažkas atsitiko. Klakt klakt trekšt. Ir tyla. Visi dantiračiai savo ertmėse, visos detalės savo vietoje, mechanizmas ėmė ir sustojo. Ne sugedo, tikrai ne, priešingai - atsisuko ten kur reikia, viskas stojo į savo vietas ir nurimo.

Niekas nepasikeitė - aplink ir toliau erzeliavo žmonės, mes ir toliau plepėjom ir juokavom, tik aš atsargiau judėjau, kad nesuduštų ta trapi tyla mano galvoje. Buvo labai keista ir labai gera. Po dienos ar kitos krumpliaračiai vėl ėmė suktis - tik mechanizmo jau reikėjo kito, nes senasis jau atliko savo darbą. Ir aš vėl lauksiu, kol kažkas kažkur užduos tinkamą klausimą tinkamu laiku, ir aš vėl išgirsiu trekšt - ir tylą. Pasinešiosiu ją, o vėliau ir vėl paleisiu mechanizmą suktis - tik jau kitą, nes senasis jau bus atlikęs savo darbą.

Žaidimai

2010-04-07T14:17:00.001+03:00

Apleidau šitą savo žaisliuką. Taip, šitas dienoraštis - žaislas, ir tegu neįsižeidžia tie, kurie užsuka mano paistalų paskaityti, žaislai - dalykas rimtas, nėr čia ko į juos niekinamai žiūrėti. Pavyzdžiui, šuniukai, kandžiodami vienas kitam ausis, žaidžia hierarchiją, vaikai, prausdami lėles - būsimą (arba ne) šeimą, o ką gi čia žaidžiu aš? Jei discipliną, tai jau seniai šį žaidimą pralošiau, nes pasižadėjimai sau, kaip dažnai įkelsiu naujus įrašus dar niekad nebuvo išpildyti. Tai gal populiarumą? Same story, ką jau čia padarysi. Bet dar neištryniau dienoraščio, nemečiau viso šito reikalo, reiškia, man jis kažkam reikalingas. Bus matyt.

O jei čia žaidimas, tai kas tada tie svečiai, kurie čia mane aplanko? Komandos nariai? Priešininkų žaidėjai? Teisėjai? Šiuo metu man JŪS - renkami taškai, mano balai, ir kiekvienas malonus komentaras - pliusas švieslentėje, kad einu į tą pusę. Svarbiausia žaidimo dalis.

Liūdesys

2009-12-10T12:44:00.002+02:00

Ar galima liūdėti? Ar sveika?

Keista, bet jei klausytume mass medios ir kitų menkai patikimų kanalų, tai liūdesys yra negerovė, kurią išgyvendinti reikia joga, pirkiniais ir psichoterapija. Blogai jaustis šiukštu negalima, tik ne šiame technologijų ir psichotropinių vaistų amžiuje. Pora tablečių ir mes išvaduoti nuo nerimo dėl vaikų ateities, nuo skausmo dėl paties menkumo, nuo baimės likti vieni. Ironiška, bet apie tai galvojant darosi liūdna.

Galima ir kitaip. Ne tik banaliai pažiūrėti baimei į akis, bet ir išjausti liūdesį. Leisti jam ateiti, kai laikas, ir praeiti, kai laikas baigiasi. Liūdėti, nes yra dėl ko, arba liūdėti, nes tiesiog liūdna.

Ir čia vėl galvą kiša mano mėgstamas žodis "saikas". Tarp paaugliško "noriu žudytis" ir ne ką labiau subrendusio "aš mergaitė su močiutės uogienės arbata, kuriai gera kai lyja" yra tas aukso vidurys, kur yra vietos ir liūdesiui, ir atodūsiams, ir šypsenai, ir palaimai. Ir nieko keisto, kad prieš šventes, per visą blizgesį ir šurmulį, daug kam liūdna. Nes sunku būtų pakelti šitiek daug džiaugsmo nei trupučio nepaliūdėjus. Nieko tokio, jei į kepamus meduolius nukris ašara, ir netgi visai nieko tokio, jei meduoliai bus pirktiniai, nes tiesiog nesinorėjo jų kepti. Paliūdėkim, jau tuoj tuoj aplankys didis džiaugsmas.

Vaistai nuo peršalimo

2009-11-29T23:33:00.002+02:00

Ar jums vis dar baisus kiaulių gripas? Man vienu metu buvo baisu, nes mažoji dama gaudė visus ore skraidančius virusus ir demonstravo nenorą sveikti, bet TO viruso mes kol kas nepasigavom. O aš jau pavargau nerimauti. Ai, velniop, niekada nebūna taip blogai, kaip sako per televizorių.

Ta proga prisiminiau liaudies mediciną, ir žinot ką? Man atrodo, kad šioje srityje taip pat egzistuoja mados. Pavyzdžiui, prieš daug daug metų mama mane nuo temperatūros ir kosulio gelbėdavo liepžiedžių ir aviečių lapų arbatomis. Prigirdydavo jų net pilvas liulėdavo, o tada šiltai apklodavo ir liepdavo miegot. Ir aš klusniai miegodavau, o pabusdavau permirkusi prakaitu ir kiek vėsesnė. Ką ten permirkusi - tekdavo keisti patalynę ir pižamą, nes jos beveik varvėdavo. Ir tą procedūrą kartodavo tol, kol aš atvėsdavau iki beveik normalaus šiltumo. Gerai atsimenu, kad pabudusi ir pajutusi, kokiam ežerėly miegu, pasijusdavau kiek geriau - ta vėsuma, nors ir atsiradusi dėl milžiniško kiekio nuosavo prakaito, būdavo maloni. Ir gydanti. Todėl vasarą mielai rinkau liepžiedžius, kad turėčiau kuo vėsintis žiemą susirgusi.

Bet kiek paaugusi ir pradėjusi skaityti nevaikiškus leidinius vienu metu visur rasdavau patarimą nuo peršalimo saugotis ir gydytis česnaku. Česnakas buvo liaupsinamas kaip panacėja, bet tada aš jo nemėgau, ir mieliau būčiau sirgusi (ir nėjusi į mokyklą!), nei graužusi česnaką, todėl ir jo veiksmingumą patvirtinančių ar paneigiančių prisiminimų neturiu. Dabar česnaką labai mėgstu, bet visai gali būti, kad rečiau sergu toli gražu ne dėl to.

O prieš porą ar daugiau metelių atsirado naujas stebuklingas augalas - imbieras. Truputį egzotiškas, tai be abejo, ir veiksmingesnis, nei koks banalus česnakas, ir skanesnis, nes jį galima vartoti saldų - su medumi. Arbata iš tarkuoto imbiero su medumi ir citrina turėtų užmušti visus virusus ne tik jumyse, bet ir šimto metrų spinduliu aplinkui. Et, kad tai būtų taip paprasta... Šiaip ar taip, arbatą geriu, nors nemanau, kad ji turi kokį stebulingą poveikį, bet jei stiprina imunitetą ar dezinfekuoja, tuo geriau.

O šiemet VBS* agentūra platina naują stebuklą - medų su cinamonu. Neva šaukštais valgomas toks derinys ne tik padeda išvengti ir gydo peršalimą, bet ir lieknina, malšina skausmus, mažina cholesterolį (dar vienas madingas baubas) ir visai kitaip stebuklingai veikia jūsų organizmą. Ir kuo daugiau stebuklingų savybių rimtu veidu jam priskiria aplinkiniai, tuo mažiau aš tikiu, kad tas mišinys apskritai kuo nors naudingas. Na, nekenksmingas tai tikrai, bet jei jau pulsit juo gydytis, tai bent cinamono nuspirkit tikro, prieskonių parduotuvėje, ir lazdelėmis, kurias reikia sumalti į miltelius.

Gali būti, kad yra ir daugiau madingų liaudiškų vaistų nuo peršalimo. Bet jei susirgot rimtai - pasikliaukit gydytojais, ir nespjaukit į antibiotikus ar kitus rimtus vaistus. Nes jei liaudies patarimai būtų tokie teisingi, kaži ar kadais pusė Europos būtų išmirusi nuo epidemijų. Viskam savas laikas.

*VBS - didelio patikimumo ir informatyvumo naujienų sklaidos agentūra, kuriai atstovauja visi, pasisakantys temomis, kuriomis nė velnio nieko nenutuokia. Šifruojasi kaip Viena Boba Sakė.

WOO ir Paparazzi

2009-11-25T18:43:00.002+02:00

Praėjusią savaitę mane ištiko kokteiliai. Pačiu laiku, beje, nes sėdėjimas namie buvo pradėjęs barbenti per stogą.

Kokteiliams svarbu du dalykai - vieta ir kompanija. Pastarajai jokių priekaištų neturiu, o va apie vietą ir papasakosiu.

Pirmiausia aplankėm Woo. Buvau ten pirmą kartą ir įspūdis net labai teigiamas. Aplinka pasirodė jauki, žmonės įvairūs ir nekompleksuoti, padavėjai galėtų būt ir stropesni, bet nebuvo tragiški, kokteiliai geri ir nelabai brangūs. Muzika kiek per garsi norintiems paplepėti, bet pati ta šokantiems, tai užskaitau ir ją. Iš maisto ragavom tik tempurą, kuri tikrai nebuvo bloga, o ir pats meniu tinkamas - yra ką užsisakyti prie taurės ar stiklinės. Būtinai ateisiu dar kartelį, ypač jei vėl ištiks kokteiliai.

O po to padarėm klaidą ir nusprendėm aplankyti mano seną simpatiją Paparazzi. Ar jums yra taip buvę, kad sustinkat savo mokylos laikų buvusį ir pamatot, kad tas sustorėjęs, suglebęs, tos kadais kerinčios akys užgesusios, ir nors jis pokštauja bei flirtuoja, mintyse džiaugiatės, kad užteko proto su juo nelikti ilgam. Va būtent taip pasijutau Paparazzi bare. Kažkada labai viliuojusiame meniu liko tik "kokteiliai nepilnamečiams" - saldūs sirupiniai, suvienodėję ir neįdomūs. Aptarnavo be dvasios - negaliu sakyt, kad blogai, bet akivaizdu, kad savo darbovietės padavėja nėra įsimylėjusi. Labiausiai nuvylė apšvietimas - kai kiek kaušteli, mažiausiai norisi rampų prožektorių, plieskiančių į veidą. Nei jauku, nei intymu. O keisčiausia, kad prie durų rankines tikrino apsauginis - prie baro įėjimo tai nėra labai įprasta, ir tiesą pasakius, nemalonu. Nebeisiu greičiausiai, o kažkada ta vieta labai labai žavėjausi. Gaila.

Skanių kokteilių visiems, beje, kur dar Vilniuje verta dėl jų nueiti?

Moterys

2009-10-30T22:04:00.002+02:00

Nenoriu, kad kokio keisto atsistiktinumo dėka kas nors pažintų save šitam įraše, todėl rašliava bus kiek aptaki. Taigi:

Ne per seniausiai teko lankytis vienam renginyje, kurio aprangos kodas buvo vakarinė apranga. Dėl aplinkybių buvo aišku, kad labai griežtai to kodo laikytis nebūtina, tinka tiesiog puošnesnė apranga, taigi kodo interpretacijų tikėjausi visokių. O rezultatas gavosi įdomus. Dauguma ten atėjusių vyrų į kodą pažiūrėjo rimtai ir buvo gana puošnūs - marškiniai su sąsagom, varlytės, kaklaskarės ir panašūs atributai, kurie įprastą juodą kostiumą paverčia šventiniu apdaru (žinau, žinau, ir kostiumas turi būt ne bet koks, bet nepatyrusiai akiai detalės labiau krinta į akis). O moterys? Ilgaauliai batai, nors dar toli gražu ne gūdus viduržiemis, juodos paprastos suknelės, su kuriomis į darbą eina vadybininkės, didžiulės tašės, jokių šukuosenų ar vakarinio makiažo. Geriausiu atveju - rinkė perlų, panašu, kad netikrų. Ir, nors diena savaitgalinė, pavargę, liūdni veidai. Moterys ne senos, ir tikrai ne pačių skurdžiausių vyrų, nes publika kviestinė ir tam tikro rato. Bent jau batelius tikrai turi kiekviena, nė kiek tuo neabojoju. Didžioji dauguma moterų buvo vyrų palydovės, ir atrodė gerokai prasčiau už juos. Liūdna ir keista.

Ne, nemanau, kad tam renginy moterys privalėjo blizgėti ir taip atidirbti kaip dailios savo vyrų palydovės. Manau, kad jos tiesiog praleido gerą progą save palepinti, pasipuošti ir pasigražinti. Jei vyrai sau leido išsitraukti šventiškesnius apdarus, kam eiti su pabodusia darbine apranga? Nebūtinai būti ryškia ar labai išsipuošusia, puošnumas gali būti ir labai subtilus, bet jei jau kodas - vakarinė apranga, tai bent jau išsitrauk batelius vietoj ilgaaulių. Kam šventinį vakarą savo noru paversti į dar vieną atidirbtą dieną? Susidarė įspūdis, kad tos moterys tiesiog neleidžia sau atrodyti gerai, nes kitaip aplinkiniai galvos, kad jos tik tą ir tesugeba. O be reikalo. Dailios, įdomios moterys, bet tarsi specialiai pilkos ir niūrios.

Moteriškumas šiuo metu - keista sąvoka. Bet jokia karjera ir joks protas niekad neatstos meilės sau, savo kūnui, ir, jei laikas ir vieta tinkama, subtilaus puošnumo.

Didžioji virėja

2009-10-23T22:51:00.003+03:00

Aš, kaip maistu, o ypač tikra lietuvių virtuve, besidomintis žmogus, kaupiu visokias bent kiek senumu atsiduodančias kulinarines knygas, kurios kartais tampa įkvėpimo, kartais pokštų, o kartais ir "nemigos" šaltiniu. Pastaruoju metu miegot neduoda vienas klausimas - kas per velnias yra smolenskinės kruopos? Radau tokias aprašytas knygoje "Didžioji virėja", 1990 m. leidmo, bet parašyta ji buvo dar 1936 metais. Jau išsiaiškinau, kad smolenskinės krupos tikrai nėra:

manų,
grikių,
ryžių.
miežių,
perlinės,
avižų,
sorų,
rugių/kviečių

Tai kas liko? Ir kaip žinoti, ar tos, kurios knygoj niekaip nepaminėtos, tiesiog tuo metu nebuvo žinomos, ar ir yra tos mistiškos smolenskinės kruopos? Jei turit kokių idėjų, tai labai lauksiu, nes reikia gi pagaliau ramiai išsimiegoti.

Ir kas galėjo pagalvoti, kad senoje knygoje apie maistą galima rasti tikrą detektyvą.

šiaip

2009-10-06T12:20:00.002+03:00

Apleidau blogą. Ne dėl to, kad nebūtų apie ką rašyti, tikrai ne, mintys sukasi, veja viena kitą, tik va, apėmęs snaudulys, nekyla rankos jokiai kūrybai. O tiek prigalvota!

Ar jums taip būna? Nekalbu apie sitacijas, kai sunku prisiversti atlikti nemalonų darbą, ir jį atidėliojam kiek galim, kol prispausti laiko trūkumo, atliekam kaip papuolė ir suprantam, kad ne taip jau ir sunku buvo, o jei laiko būtumėm ilgiau pasilikę, tai net ir visai su malonumu būtumėm gerai padarę. Kalbu apie būseną, kai sunku net pačius maloniausius darbelius atlikti - parašyti jau seniai sugalvotą apsakymą, įdėti blogo įrašą, pyragą išsikepti ar išpiešti batus. Taip, teisingai, čia mano jau seniai laukiantys "darbai", kurių niekas neverčia imtis, bet kurie neatlikti slegia mano sąžinę. Čia tik aš sugalvojau, kad juos reikia atlikti, ir tik aš save graužiu, kad neatlieku, bet va, neatlieku ir toliau. Tiesiog nėra ūpo. Depresija? Būtų smagu savo nuosavą tinginystę nurašyti seratonino gamybos sutrikimams ir prigėrus tabletyčių, skrieti lyg ant sparnų, bet bijau, kad mano atvejis ne tas. Tai gal tinginystė? Bet darbai tai smagūs ir malonūs, lyg ir netingim veikti tai, kas mums patinka. Valios stoka? Gal, o kur jos duoda?

Ar čia man vienai taip? O gal visiems taip būna, gal čia natūralu ir praeis?

Vaikų kasa Maximoje

2009-07-08T16:51:00.002+03:00

Pamenu, kai tik atsirado pirmosios kasos tėveliams su mažais vaikas, tai labai džiaugiausi ir netgi pavyko porą kartų tuo pasinaudoti. Šiaip ar taip, mažam vaikui apsipirkinėti - menkas malonumas. Bet vėliau pastebėjau, kad "Maxima" eilinį kartą padarė meškos paslaugą. Dabar, atsistojęs į milžinišką eilę su viena preke ir nenustygstančiu vaiku, negali tikėtis jokio supratingumo, nes kasa, deja, ne ta "specialioji". O "specialioji", kaip tyčia, tuo metu yra vienintelė, kuri nedirba. Ir taip nutiko ne vieną kartą, ir buvo šiek tiek liūdna - nieko reikalauti, be abejo, neturiu teisės, o supratingumo neatsirado.

Kiek pastebėjau, nelabai išdegė ir su expres kasomis. Eina ten žmonės su pilnais vežimais, o tie, kurie skubėdami užbėgo vandens prieš kelionę ar bandelės trumpos pertraukos metu, turi sulaukti, kol apsipirks giminės baliui besiruošiantieji.

Taigi, geriau pagalvojus, gal tegu būna tos kasos visos vienodos, o mes, pirkėjai, atsisukę ir pamatę, kad žmogui sunku laukti (tebūnie tai senukas, nėščioji, ar su ramentais atklibinkščiavęs) ar kad su vienintele porcija ledų už mūsų pilno vežimo mindžikuoja, imam ir praleidžiam, a? Niekur gi nenuskubėsi, o kažkam diena pasirodys malonesnė.

O geriau pagalvojus, galima visai jokį prekybcentrį neiti, kai šalia namų toks gėris, kaip ūkininkų turgus. Viskas šviežia ir skanu, jokių eilių, o pardavėjos nekantrų vaiką dar morkyte ar uogyte pavaišina.

Sveikas vaikas

2009-06-18T17:55:00.003+03:00

Kaip ir didelė masė žmonių, o ypač vaikus auginančių mamų. aš domiuosi ekologija, natūraliais produktais, sveiku maistu ir panašiais dalykais. Ne, nesu tiek pamišusi, kad išmesčiau viską, ką iki šiol naudojau, bet kai galiu - stengiuosi rinktis natūralesnę alternatyvą.

Todėl įvairios ekologinės inciatyvos mane labai džiugina. Kuo daugiau tokių inciatyvų, tuo didesnė pasiūla sveikų ir skanių produktų, tuo man lengviau. Bet nepaisant to džiaugsmo, kai kurios inciatyvos mane labai stebina. Viena iš tokių - Sveikas vaikas. Šiaip aišku, viskas puiku, bet nejaugi tikrai to puslapio dėka lengviau surasti tinkamą produktą? Nes aš asmeniškai, rinkdamasi kokį gaminį parduotuvėje, tiesiog perskaitau jo etiketę, sudėtį - ir viskas būna aišku. Peržiūrėti gausybę puslapyje išvardintų produktų ir įsiminti, kurie jų tinkami, o kurie ne, man atrodo kur kas sudėtingiau. Rimtai, papasakokit, kuo tas puslapis jums naudingas?

Kita vertus, gerai, kad toks puslapis egzistuoja. Galbūt jis paskatins daugiau žmonių skaityti perkamų produktų sudėtis, o gamintojus - pagalvoti, ar verta dėti kokį vitaminą E (E raide žymimą maisto priedą), ar verčiau apsieiti be jo. Tadair man bus mažiau skaitymo stovint prie lentynos.

žemyn upe..

2009-05-17T17:17:00.004+03:00

Yra tokia pramoga, kurią orams sušilus praktikuoja didžioji dalis Lietuvos - baidarių žygiai. Ką ten apie juos beparašysi, irklą į rankas ir plūduriuoji sau, tiek tų naujienų. Išskyrus tai, kad, pavyzdžiui, kai kam baidarių sezono pradžios laukti nereikia, ir jokie orai nebaisūs, kai kyla ūpas išplaukti. Plaukėm ir prieš Kalėdas, ir vos kalendoriniam pavasariui prasidėjus, kai pakrantėse dar matėsi sniego lopiniai. Ir nieko čia ekstremalaus - svarbiausia pasirūpinti neperšlampamais rūbais, kad nuo irklų tykštantis vanduo nemerktų (o ypač pirštinėmis - sušlampa greitai, slidinėjimo permirksta kiaurai, reikia dar ir guminių), ir pakaitine drabužių atsarga tam atvejui, jeigu apsiverstumėt. Tiems, kas sako, kad jau daug kartų plaukė ir nevirto, drabužių atsarga ypač būtina, nes visada būna pirmas kartas. Ir plaukėm, ir virtom, ir gyvi sveiki, o prisiminti turim ką.

Pastarajį kartą išplaukėm visai neseniai, orai jau šilti ir smagūs, todėl ekstremalumo nedaug, tik tiek, kad plaukėm dvi dienas su nakvyne palapinėse. Šiam kartui pasirinkom Siesartį - smagi upelė, savo veidą parodžiusi tik pirmos dienos pabaigoje, kai keturi iš penkių ekipažų gavo gausiai vandens. Antrają dieną pasirodė ir akmenys bei slenksčiai, žodžiu, pats smagumas. Vietomis upė išplatėja, srovė susilpnėja, tada tykiai plūduriuoji ir dairaisi - porą kartų išbaidėm atsigerti atėjusiais stirnas, giliai kranto pelkynuose pakilo ir nuskrido gervė, virš mūsų ratus suko kažkuris iš plėšriųjų oriųjų (suopis? vanagas?), išsigandusios vis į priekį nulėkdavo antys, o aplink straksėjo gerokai mažiau bailūs mažučiai paukštukai:

kielė, bei

perkūno oželis. Ne veltui Siesarčio pakrantės - kraštovaizdžio draustinis. Fotoaparato pagailėjom, tad nuotraukėles teko iš wikipedijos pavogti. Bet buvo, kas fotografavo, tiesa, ne perkūno oželius, o tuos, kurie po tiltu niekaip nepralindo. Tokiu nuotykiu būna kiekvieno žygio metu, tam ir keliauji, kad vėliau turėtum dėl ko patraukti saviškius per dantį.
O dar žygiai smagūs tuo, kad čia pats laikas prisiminti kaimišką senovinį maistą - juodą duoną bei lašinius, kurie, po ilgo fizinio darbo, kiek sušąlus ir pavargus pasidaro neįtikėtinai skanūs. Vargu ar po aštuonių valandų sėdėjimo kondicionuojamam ofise toks maistas būtų nors kiek apetitnas, o va žygelyje - pats tas. Kirtom net ausys lapsėjo, ir kažkodėl buvo daug labiau egzotiška nei kokie kinkanai ar tamarindas, ir nepalyginamai skaniau. Grįžau, vėl ragausiu neragautą, domėsiuos ką valgo žmonės plačiame pasaulyje, gaminsiu sveikus ir neriebius pietus, nes būtent tokių labiausiai norisi, o vėl susiruošusi į žygelį įsimesiu lašinių ar bent jau rūkytą kiaulės koją - nes viskam yra savas laikas ir vieta.

Grill Brazil

2009-05-01T12:42:00.002+03:00

Kokios dar dietos, net saiko jausmą pamiršau. Daug daug visko, nenutrūkstamai plaukiantys gardūs kasniai, akys nori dar ir dar, nors pilvas jau pukši, neatsispiriu dar vienam mažyčiam gabalėliui. Minkšta, sultinga mėsa, ant liežuvio ištirpsta druskos kristalėlis, ir vėl norisi ragauti. Vakar neatsispyrėm pirmykščiam malonumui apsiryti ir apsilankėm "Grill Brazil". Manyčiau, ne paskutinį kartą, nors vasarą gal ir mažiau norėsis keptos mėsos. Neatsidžiaugiu, nes seniai norėjau, kad Lietuvoje atsidarytų "all you can eat" tipo restoranas, ne dėl apsirijimo, o dėl galimybės vienu metu išragauti daug skirtingų skonių, rinktis ir bandyti, be jokios baimės, nes visko tik po kąsnį. "Grill Brazil" toks ir yra - susimoki už "galvą" (šiuo metų - 29lt) ir kerti kiek lenda. Ir ne kokių nykių žalėsių, o keptos mėsos, kurią nuolat karštą ir šviežią siūlo praeinantys padavėjai. Beje, žalėsių ir kitokių įdomių garnyrų irgi iki soties, taigi tikra šventė akims ir nemažai darbo skrandžiui.
Fone skamba smagūs ritmai, kartais užsinoriu pašokti, kad susikratytų maistas, ir vėl būtų galima mėgautis. Kažkiek primena orgiją, kai valgoma iki blogumo, bet kodėl gi ne, kasdien taip nenutinka. Skanu ir daug, ką čia bepridursi, reikia tiesiog ateiti ir valgyti.

Sąvokos

2009-04-22T17:26:00.002+03:00

Apie šį įrašą ilgai galvojau. Gal net ilgiau, nei išvis rašau blogą, nes žodžiai, kuriuos aprašysiu - dažni, kasdieniai, bet, mano nuomone, pilni nesusipratimų.

Pirmas, ir tubūt stipriausias iš jų - vienatvė. Paprastai tekstas prasideda žodžiais "Vienatvė yra blogai. Vienišas žmogus... " STOP! Vienas=Vienišas? Nesutinku kategoriškai. Jei blogai jautiesi vienas, nesijausi gerai ir minioje, ir poroje. Tik tie, kurie išmoko gyventi vieni, tampa puikiais partneriais, neužgožiančias ir nenusavinančiais savo mylimųjų. Jei jiems vis dar jų reikia. Ne, neskatinu mesti mylinčių vyrų ar žmonų ir išbėgti į savarankišką gyvenimo kelią. Tiesiog nereikia baidytis tų valandėlių, kai galime pabūti vieni, ir nepanikuoti, jei valandėlės išsitęsia iki metų. Vienatvė man - tikras lobis, ypač dabar, kai taip retai galiu ja džiaugtis. Nebijau likti viena, ir ne kartą esu pastebėjusi, kad paradoksas - tai labai į sveikatą bet kokiems santykiams. Mano laimė nuo kito žmogaus nepriklauso, ir tai labai į sveikatą man pačiai.

Kitas keistas žodis - egoizmas. Na taip, tiesa, nieko gero kai žmogaus nagai tik į save lenkti, bet truputis egoizmo nėra nė kiek blogai. Šiaip ar taip, viską ką darome, darome dėl savęs, tai gal darykime tai, ko tikrai norime? Nustojus galvoti, ko iš mūsų norėtų kiti, ir pradėjus elgtis pagal savo norus, visi aplink nuo to pasidaro tik laimingesni. O jei jau norisi aukotis - tai ir pirmyn, bet tada svarbu nepamiršti, kad čia pačiam taip norisi, o ne tam, dėl kurio aukojiesi. Tą suprasti man prireikė laiko, bet nepavėlavau, ir gerai, nes jei būčiau kitaip maniusi, daugelio nuostabių dalykų mano gyvenime nebūtų nutikę. Ir ne tik mano - aplinkinių taip pat. Taip, kartais tenka aukotis, bet nereikia slėptis už pareigų ir kaltinti kitų dėl nelaimingo gyvenimo. Susileidžiam kuklią dozę egoizmo ir pirmyn - leidžiam sau norėti ir tiems norams pildytis, o tada ir kitiems šalia mūsų bus geriau.

Ir galiausiai - disciplina. Niekaip be jos neapseisi, jei turi vaikų ar šuniukų, ir, priešingai vyraujančiai nuomonei, ir tie, ir tie disciplinos dėka laimingesni. Blogai jei tėvai aukojasi vaikams, ir skiria jiems visą savo meilę, pamiršę, kokia svarbi meilės dalis yra disciplina. Tas pats galioja ir šunų šeimininkams - jie leidžia savo augintiniams vadovauti, ir šuo tampa agresyvus, nes jaučiasi atsakingas už savo šeimininką. O turėtų būti atvirkščiai. Disciplina - tai taisyklės ir pasekmės jas sulaužius. Kai taisyklės aiškios, nėra reikalo griebtis diržo (smurtui prieš vaikus - ne), mažiau progų kelti balsą (visi mes žmonės, ir man pasitaiko, bet tai ne auklėjimas, o savo silpnumo parodymas), ir visiems - tiek auginantiems, tiek augintiniams lengviau. Kai užrašai, atrodo taip paprasta, ir tiesą pasakius, taikyti irgi nėra sunku, bet va, kaip tą paaiškinti žmogui, kuris skuodžia savo šuns tempiamas, arba tėvui, kuris leidžia vaikui siausti, o paskui užploja per užpakalį, kai tas ką nuverčia?

Atrodo, paprasta ir aišku. Bet žmonės vis nesusikalba.

Gan bei

2009-04-15T18:14:00.004+03:00

O jums kada nors taip būna, kad pavyzdžiui, filmas: neypatingas, banalus ir nuspėjamo siužeto, bet imi ir pasižiūri kokius tris kartus, ir visad su malonumu? Arba saldainis - per daug cukraus ir dažų, prie dantų limpa, išterlina pirštus, bet niekaip negali atsispirti ir perki dar ir dar. Taip man yra su restoranų "Gan Bei City" tinklu - įsikūrę prekybcenriuose, meniu per daug patiekalų, aplinka skaudžiai ryški, bet vis užeinu ir užeinu.

Gal taip yra dėl to, kad Kaune būnu per retai, kad rasčiau ten mėgstamą pasisėdėjimui vietą, kur būtu patogu privažiuoti su mašina ir ne tik. O gal dėl to, kad ten įėjus, visad pasitinka ilga prijuoste susijuosęs padavėjas/-a ir palydi iki staliuko. Ir aptarnavimas, sakyčiau, priimtinas - ne tobulas, bet gi mes čia ne apie protokolinį restoraną kalbam. O ir patys patiekalai valgomi ir įdomūs, tik kiek blankoki, kaip vynas be poskonio. Taip jau nutinka, kai virtuvėj ruošiama koks 200 skirtingų patiekalų - suvienodėja jie, išblykšta, o ir šefai negali išmokti gaminti jų visų tobulai. Nors spėju, dar labai ir dėl to, kad kai Kauno akropolis tik ką buvo atsidaręs, o mano Mažoji Dama buvo dar visai mažutė, jie vieninteliai ten turėjo vaikišką kėdutę. Tada tai man buvo rimtas pliusas, ir nors jau neaktualu, geras įspūdis liko.

Šiaip ar taip, palyginus su visokiais kaimiškų virtuvių restoranais, kur prie visko duoda buvyčių fri ir ant stalo visad laukia kečupo butelaitis - tai "Gan Bei" tikrai puiki vieta užkąsti ir paplepėti.

Beje, kas man ypač patinka - tai karšti rankšluostukai rankoms nuvalyti prieš valgį ir papildomos lėkštės, todėl galima dalintis patiekalais ir nepridrabstyti viso stalo tai darant. Ai, ir dar tai, kad padavėjai užsakymus žymi elektroniniuose aparatėliuose, o ne neįskaitoma rašysena ant popieriuko.

Reziumuojant - puiki vieta, ypač kai nelabai žinai ko norisi, tik aišku, kad nesinori bulvinių blynų ar sriubos duonos kubilėlyje. Ir kainos įkandamos.

O pabaigai - va kokį juokingą (kinietižki :D) čekį gavom, kai viską suvalgėm. Amžiaus klausimas - kokio velnio ten įtrauktas cukrus arbatai už 0 cnt?

Nuo Gyvenu gerai

Po atostogų

2009-03-27T12:29:00.003+02:00

Grįžau. Mano vidinis klajūnas pasidžiovė prie židinio batus, ištiesė kojas ir ėmėsi lopyti striukę. Kol kas jis ramus, bet netrukus batai išdžius, kaulai atšils ir jis vėl ims sukti ratus, baladotis, ir kelti nerimo bangas. Tada žinosiu, kad jau vėl laikas. O dabar galiu sudėlioti įspūdžius:

Austrija. Seni slidininkai žino - gerai ten. Trasos geros, jų daug, papildomų paslaugų irgi. Mums ten būnant, kalnas didumą laiko slėpėsi rūke, tarsi drovėdamasis randuotos keteros. Teko paslidinėti ir nieko nematant, apie trasos nuožulnumą sprendžiant tik iš pasikeitusio greičio. Ir snigo tiek, kad pasitaikydavo abejonių - trasa dar čia ar jau nebe? Dėl to kai kuriose trasose susiformuodavo sniego kauburiai, ką ten kauburiai, atskiros viršukalnės, kurioms būtu galima duoti pavadinimus. Buvo trumpam atslinkęs nusivylimas, ir staiga, plykst - saulė, visą dieną, kaitri ir ryški, kokia būna tik kalnuose. Iš to netikėtumo net apsauginius kremus pamiršom, todėl grįžom panašūs į šitą meškėną:

tik atvirkščiai - akys baltos, o likęs veidas įrudęs. Mažoji Dama teikėsi pabūti darželyje, todėl po dviejų metų pertraukos aš ir mano Tobulas Vyras paslidinėjom kartu. Buvo truputį neįprasta, bet labai smagu. Ir ne taip nuobodu kilti keltuvais.

O dabar svarbiausia - ragavau. Ten, kur mes buvom apsistoję, labai populiarus buvo knedlikas, bet priešingai nei Čekijoje, ne riekelėmis kaip garnyras prie guliašo, o visa bandelė, patiekta su vaniliniu padažu ir aguonomis, įdaryta slyvų tyrele. Labai skanu, net pagalvojau apie bandymą pačiai pasigaminti namuose, nes tai tobulas patiekalas tokiom "bandelinėms" kaip aš.

Kartą gamta buvo užsirūstinusi, tai nusibaladojom iki Miuncheno, ten Tobulas Vyras, be abejo, suraitė karką, o aš, kaip visad ekstremaliai - išbandžiau vietinius kukulius plaučių padaže. Kiek rūgštokas, bet visai įdomus patiekalas.

Ir pati geriausia dalis - "Lindt" šokoladas vietinėse parduotuvėse buvo pigesnis, ir rūšių jo daugiau, taigi išbandėm su šokoladinių putėsių, granatų džemo ir čili įdaru. Viskas viename, toks salduskartusrūgštus skonis ir trapiminkštaskysta konsistensija. Nenuvylė, tikrai įdomiai viskas derėjo. Vėliau dar ragavom ne "Lindt", su imbiero ir citrinų įdaru, bet šitam labai trūko trapumo ir tvirtumo, žodžiu, pats šokoladas nebuvo toks kokybiškas.

Tiek tos Austrijos. Grįžę dar trumpam pabėgom į Druskininkus, bet apie juos pasakoti beveik nėr ką - privažiavus prie miesto ribos, visad suima žiovulys, o pabuvus ilgiau - malonus apsnūdimas ir pradedu galvoti, kad pagyvenus ten ilgiau, būtų galima užmigti žiemos miegu. Kaip būtų gera...

auksinė taisyklė

2009-03-03T16:53:00.002+02:00

more animals

Pakeliu rankas ir kapituliuoju - negaliu su šituo ginčytis. Tinkamai neišsimiegoję žmonės būna pasiryžę ką nors pribaigti, pikti ir vangūs. Jei norit gražint kūrybiškumą į gyvenimą - nusnauskit posmą, ir iškart prašviesės pasaulio spalvos. Visad suveikia.

Indai

2009-02-24T17:32:00.002+02:00

Ne, ne tie, kurie garbina karves ir filmuojasi Bolivude. Tie, iš kurių valgome. Kaip labai svarbu maisto skoniui yra tai, kokioje lėkštėje jis patiektas? Man kartais atrodo, kad man su galva negerai, nes man svarbu. Negaliu pakęsti puodelių aštriais kraštais, sriubos šaukštų, kurie netelpa į burną, sulankstytų šakučių. O jei pietauju kinų restorne su mažąja dama, ir ji eilinį kartą numeta mano pagaliukus ant žemės, tenka laukti naujų, nes su šakute kinų maistas man neskanus.
Man tikrai negerai su galva. Tuštybė gi visa tai. Koks skirtumas, kokia lėkštė, svarbu valgyt yra ką. Ir visgi svarbu. Matyt, dėl to, kad ir duonai, ir sviestui dar užtenka, norisi dar kažko, ir prasideda estetikos, jautrių pojūčių ieškojimas, nes tiesiog skanu jau per mažai. Ir taip gimsta diskusijos - o kas nutiktų, jei eilinį lietuvišką maistą imtum valgyt pagaliukais? Sunku įsivaizduot, kaip reiktų valgyt balandėlius ar kotletą "Jūratė" su pagaliukais, o jei supjaustytum juos tinkamo dydžio gabalėliais, tai žiū, beveik kiniškas maistas ir gaunasi.
Matyt todėl ir pasigrobiau sau senuosius piemenaitėmis išpieštus puodelius iš močiutės. Jai jie nelabai reikalingi, dar kas netyčia sudaužys, o pas mane saugiai padėti, laukia tinkamos progos. Ir žinau, kad bus neįtikėtinai skanu, nes ak, kokie gražūs tie puodeliai. Tuštybė, bet kodėl gi ne?

Kas išgelbės pasaulį

2009-02-18T11:23:00.003+02:00

Kartą žiūrėjau šiaip gana banalų filmą "Last Holiday", kuriame man labai įsiminė viena scena - prabangaus viešbučio restorano šefas (jį vaidino Gerard Depardieu, vyras toks negražus, kad norisi įsitempti jį į lovą), eidamas per turgų, ir už parankės vesdamasis apvalainą dailią moterį, mėgstamiausią savo klientę, pasakė jai (ciatata gali būti netiksli):

"Žinai, kas išgelbės šį pasaulį? Sviestas.."

Negaliu nesutikti. Pastaruoju metu, atrodo, visi pamiršo, kas iš tiesų yra maistas. Riebalai, cukrus, kalorijos - tokie baisūs žodžiai, kad net keista, jog nėra cenzūruojami. Ieškome neriebių ir nekaloringų patiekalų, nors pirminis maisto tikslas ir yra suteikti mums energijos ir noro gyventi, o kalorija yra viso labo energijos matavimo vienetas. Draudžiame sau skanumynus, nes jie "nesveika" ir jaučiamės tokie kalti kaskart suvalgę gabalėlį torto, kad suryjame jį visą vienu prisėdimu. Nors visai nieko blogo, jei po sunkios ir liūdnos dienos leisite sau "comfort food" - guodžiančio maisto, būtinai sotaus, skanaus, bet kartu paprasto ir primenančio vaikystę. Nieko tokio pasilepinti pyragėliu ar grietinėle, jei diena nenusisekė, svarbiausia, nepulti prie maisto kaskart, kai pajauti pirmuosius streso požymius. Panašiai ir su stipriaisiais gėrimais - yra situacijų, kai labai neprošal išgerti taurelę nusiraminimui ar "ant šilumos", svarbu ne visą butelį ir ne per dažnai.

Maistas turi būti kaloringas, niekur nuo to nepabėgsi. Daug daugiau žalos pridaro kaltės jausmas, nei papildomas gramas sviesto. Velniop pakaitalus, kurie užpildo skrandį, bet palieka tuštumą sieloje, mus išgelbėti gali tik tikri produktai. Tikra sunki, soti duona, ką tik perpjauta daržovė ir vientisas, natūralus gabalas mėsos. Nes nuriebintas, mechaniškai apdorotas mėsos skonio kažkas yra ne mėsa. Ir net ne maistas, tai kam jį valgyti? Jis neišgelbės pasaulio ir nenuramins liūdesio, todėl susikaupk, pamedituok minutę kitą ir sugalvok ko šiandien labiausiai nori. Ir valgyk be sąžinės graužaties, be kaltės, nes maistas ir turi teikti malonumą. Nusipelnei to.

Frazė

2009-02-11T16:13:00.003+02:00

Šiaip esu labai nemėgėja įvairų citatų, jų rinkimo ir perpasakojimo, nes dažniausiai gera citata tuo ir gera, kad ištarta laiku, vietoje, ir tinkamo žmogaus. Bet per pastarajį pasisėdėjimą su mielu draugu jis man ištarė frazę, kurios aš vis niekaip nepamirštu ir kaskart prisiminus šypteliu. Nepažįstu citatos autoriaus, bet pagarba jam, šekit:

"Dešra daroma iš dešros miltelių..."

Nevalingai pradedu kikenti. Nė kiek nenustebsiu, jei nė vienam mano skaitytojui ši frazė nepasirodys net perpus tiek smagi kiek man, nes kaip jau sakiau, svarbui laikas, vieta ir žmogus, bet ai, svarbu man vis dar smagu.

Superbowl

2009-02-06T16:31:00.004+02:00

Vasario 1 dieną įvyko "Superbowl" rungtynės. Kasmet jos pritraukia daugybės žiūrovų dėmesį, jomis truputį domiuosi ir aš. Pažįstantys mane turėtų kiek nustebti, nes tikrai nesu sporto stebėjimo entuziastė, bet štai kur šuo pakastas - tų rungtyniu reklaminių pertraukėlių metu vieno reklaminio klipo kaina siekia.. apie 3 milijonus dolerių. Tai kaina, kurią kompanijos turi sumokėti vien už tai, kad jų klipas būtų parodytas. Visai nekeista, kad "Superbowl" tapo rungtynėmis ir tarp reklamos kūrėjų, kurie kurdami klipus, stengiasi perspjauti save ir kitus. Šiais metais geriausiomis buvo išrinkta (iš Wikipedijos):

Doritos' fan-made ad about "free Doritos" being seen in a "crystal ball", with different results for two co-workers. Joseph and Dave Herbert from Batesville, Indiana, creators of the ad, won US $1,000,000;
Budweiser's Clydesdale love affair with a dancing horse;
Another Budweiser ad seeing another Clydesdale playing fetch showing off after the beer wagon's Dalmatian fetches a small stick;
A Bridgestone ad with Mr. and Mrs. Potato Head driving in a toy car on a twisty road;
Another Doritos ad that shows the power of crunch with a woman being stripped down to her underwear, free money from an ATM and a policeman being turned into a monkey.

"Doritos" ir "Budweiser" nenustebino, jų reklamos visad vertos dėmesio. Nustebino tai, kad pirmaujanti reklama sukurta ne kreatyvo, o paprastų "Doritos" fanų. Jėga, ar ne?

Kai kurias reklamas galit pamatyti štai čia.

Dar perliukų:
Salomėja, šitą skiriu tau:) :

Ir taip toliau. Jei patiko, žinot kur ieškoti likusių. Valio amerikietiškam futbolui, ar ką jie ten žaidžia :)

Patarimai

2009-02-03T19:40:00.002+02:00

Nepaisant mano alergijos gossip ir gyvenimo būdo periodinei literatūrai, ant akių vis papuola įvairūs patarimų rinkiniai pavadinimu "Kaip išlaikyti vyrą prirakintą prie radijatoriaus, kad jis nenusigrauštų kojos ir nepabėgtų." Nors paprastai pavadinimai apsiriboja pirmais trim žodžiais, emė slypi pilname variante. Kol maniškis dar parneša namo savo pasturgalį ir piniginę, leisiu sau pasišaipyti.

1. VISADA, kas beatsitiktų, būk graži, pasitempusi, kvepėk bent ylang ylang ir levandomis. Kai geriau pagalvoji, o tai santuokos ar partnerystės emė nėra būti šalia, kai mylimasis vemia kraujas, nebeturi plaukų ir blakstienų ir jam periodiškai reikia keisti šlapimo maišelį? Nors ir galiu suprasti tuos, kurie pabėga po metų metus trunkančių ligų (nors norėčiau kad nuo manęs nepabėgtų), būtų keista, jei sutuoktinis pasiplautų užuodęs pirmą pirstelėjimą. Neketinu būti graži ir pasitempusi kiaurą parą, ir visai nepykstu dėl jo nutysusios maikės, blizgantis įpakavimas tuo ir žavus, kad būna tik per šventes.

2. Būk paslaptinga, neatskleisk jam visko iškart. Šitas lengvas - nesakai kiek kainavo batai/rankinukas/šampūnas, ypač, jei pati pajamų neturi, ir gali ilgai šypsotis Mona Lizos šypsena. O jei rimtai, tai įdomios asmenybės nesukursi dirbtinai kažką slėpdama, čia kaip minimum knygas skaityt reikia (meilės romanai nesiskaito). Ir išvis, pažįstu nemažai paprastų kaip dvi kapeikos moterų, kurių vyrai, nugyvenę su jomis pusę amžiaus, vis dar nešioja jas ant rankų. Jei atvirai, neįsivaizduoju, už ką.

3. Domėkis jo pomėgiais, kad turėtum temų pokalbiams. Aš savo pomėgiams vos randu laiko, už ką man dar jo! Kažkaip neįsivaizduoju, kaip mano žinios, kas yra nuošalė sustabdys vyrą nuo iškeliavimo velniaižinokur. Čia galėčiau parašyt savo patarima, su sąlyga, kad jis tinka man, o ar tiks tau, pasiklausk gydytojo, kaip ant vaistų kad būna parašyta - domėkis savo pomėgiais ir netrukdyk jam domėtis savais.

4. Elkis spontaniškai, suorganizuok staigmenų ir t.t. O tai spontaniško elgesio emė nėra tame, kad jis spontaniškas? Nes jeigu perskaitei patarimą ir ėmeisi aprašytos veiklos, tai garantuotai gausis nesąmonė. Nors, jei norisi krėti kvailystes, pirmyn, bet tik dėl savęs, o ne su tikslu išlaikyti vyrą.

Kažkaip ėmė ir užsimiršo, kokios dar nesąmonės buvo parašytos. Bet nesvarbu, nes ten nesąmonės. Ir nors su kuklia savo vedybinio gyvenimo patirtimi negaliu vadintis eksperte, viena žinau tiksliai - dirbtinis elgesys niekad neduoda gerų rezultatų. Ir dar - tavo laimė negali priklausyti nuo kito žmogaus elgesio, kitaip niekad nebūsi laiminga. Ačiū, brangusis, kad priminei :)

pavadinimooo

2009-01-22T11:46:00.002+02:00

Kaip jums naujieji Radiocentro apdovanojimai:

Man kažko labai primena žurnalą sportuojantiems:

Ginkdie, jokių kaltinimų plagiatu. Tik šiaip, keista, kaip kažkam šovė į galvą tokio kvailooo ir mokykliniooo pavadinimoo0 įdėja. Žurnalui apie sportą tai dar tiek to, bet apdovanojimai, nesupykit, skamba buduliškai.

Savaitgalio atradimas

2009-01-18T20:54:00.002+02:00

Šį savaitgalį užskaitau. Buvo lašas kitas gero vyno, daug plepesių, atšviežinau naujienas apie seniai matytą kompaniją ir pasimačiau su mielais žmonėmis. Gaila, kad su pora pavyko tik vos vos pabendrauti, bet gal kitą kartą.
O atradimas toks - dalis kompanijos prisipažino, kad neskiria lavašo nuo tortilijos. Va tai tau. Nieko baisaus aišku, galima nežinot rimtesnių dalykų ir sėkmingai su tuo gyvent, bet visvien keista, nes prisipažinusieji su maistu ir jo gamyba nesipyksta.
Aiškinu - tortilija yra meksikietiškas blynas, daromas lyg tai iš plikytos tešlos (ties šita vieta galiu klysti), nupirktas jis būna trapus, kietas, o pašildytas suminkštėja ir galima į jį ką nors vynioti. Prekybcentriuose dažniausiai parsiduoda egzotikos skyriuose.
Lavašas yra prėska armėniška duona, toks plonytis didžiulis blynas, kuris yra minkštas ir leidžiasi suvyniojamas. Dažniausiai randu duonos skyriuje.
Ką su jais daryt? Naudot vietoj pabodusių sumuštinių - receptų pilna internete, o geriausia tai, kad nebūtina jų griežtai laikytis, todėl tinka sunaudojimui šaldytuve užsilikusių galiukų. Patarimas dėl lavašo - jei sumuštinukų su juo nekepsit, tai palaikykit per naktį šaldytuve, kad užtepas susigertų ir lavašas prisigertų skonio. Ypač tinka nustebinti netikėtus svečius, nes gražiai atrodo ir dar ne taip įprasta.

Linksmas sutapimas

2009-01-16T17:58:00.001+02:00

Riaušių metu, teko skaityt, buvo mėtomi kiaušiniai į Seimo langus. Įdomu, čia dėl to tiek "Norfoj", tiek "Iki" paskelbtos nuolaidos kiaušiniams? O gal ir "Maximoj" yra, tik aš nepastebėjau?
Tai kas čia kursto riaušes, a?

Bjaurūs skanumai

2009-01-16T15:53:00.003+02:00

Nepaisant to, kad Vilniuj šiandien riaušės, o tai reiškia, kad neisiu tradicinio pentadienio pasiplepėjimo į centrą, diena nėra visai nesėkminga. Nepavyks suvalgyt japoniškų dienos pietų už viso labo 17 litukų (visai neblogai, rekomenduoju, Vilniaus gatvėj), todėl teks tenkintis lietuviška egzotika - mūsiškėj "Norfoj" nukoviau kraujinių vėdarų. Neskubėkit šiurpti neragavusieji - nieko ten baisaus ten nėra, o skonis gerokai geresnis už bulvinių vėdarų. Ir spėju, tai kur kas labiau lietuviškas variantas, nei bulviniai, nes ne taip jau seniai lietuvaičiai tas bulves valgo. Kiek pamenu savo vaikystę, būtent kraujiniai vėdarai man buvo tie "tikrieji", o bulvinių paragavau tik išpopuliarėjus kaimiško maisto "restoranams".
Ta pačia proga prisiminiau pokalbį apie tai, kad net kaime nebelieka žmonių, mokančių normaliai paskersti kiaulaitę, vienu dūriu, kad vargšelė išleistų kvapą taip iki galo ir nesuvokusi, kas atsitiko. Ar tai, kad man dėl to liūdna, yra senatvės požymis? Net jeigu ir taip, neslėpsiu, liūdna, kad lietuvišką virtuvę daug kas įsivaizduoja kaip tik kaip "Čilli Kaimo" meniu. Kviečiu į svečius egzotikos mėgėjus, pavaišinsiu.

Pagal privalomą programą - krizė

2009-01-15T10:36:00.003+02:00

Beveik visur, kur užmetu akį, dominuoja krizės tema. Tai galvoju, gal čia taip privaloma? Jeigu privaloma, tai paaukosiu ir aš vieną įrašą. Tataigi, visi virkavimai dėl atėjusio sunkmečio man truputėlį keisti - ekonomika, kaip ir metų laikai, dalykas cikliškas, reiškia, jei jau buvo pakilimas, bus ir nuosmukis. Lygiai taip pat, kaip po vasaros ateina ruduo (arba po sausros liūčių sezonas). Ir jei jau pradėjo rusti lapai, ir vėsti oras, tai gal nėr ko streikuoti ir panikuoti, gal tiesiog laikas radiatorius nuorinti? Nesiginčiju, šaltukas kai kam pajamas pribaigė per naktį, nieko nepadarysi, gamtos išdaigos tokios jau yra. O valdžia gali kiek nori dažyti lapus žaliai, orai keičiasi ir išgyventi teks patiems. Norint, galima netgi gerai gyventi, ir ne tik rudenį, bet ir gūdžią žiemą. Ir kol vieni keikia pusnis, kiti išsiruošia slidinėti. Tas pats galioja ir sunkmečiui - kažkam tai bus puiki proga užsitikrinti derlingą vasarą. Tik nereik aiškinti, kad gerai gyvena tik vagys ir aferistai, ir tamsta nusipelnei gyventi geriau, visa bėda tik, kad gyventi bet kokiu atveju teks pačiam, niekas už tave to nepadarys. Kartais pagalvoju, kad gal kaip tik laikas mesti skaityt laikraščius, nes tik nuotaiką sugadina. Velniop, aš gyvenu gerai.

Tikrai gerai gyvenu

2009-01-14T15:32:00.004+02:00

Atėjo laikas garsiai ir atsakingai pareikšti - gyvenu gerai. Ką tu, taigi krizė! - sucypia visažinė kaimynė iš pasąmonės. O man kas, aš gyvenu gerai. Gal ir nepadoru taip, bet neturiu kuo skųstis (velnias, šito rašybą teko alkone pasitikrint). Negyvenu, deja, muilo operoj su pletkinikų tarnų šutve ir visad tobulu makiažu, bet nepaisant to, esu patenkinta. Gal kam skaitant net pikta darosi, o visažinei kaimynei tai tikrai, bet nieko tokio, man tai netrukdo. Ir toliau gerai gyvensiu, skelbsiu tai viešai, o jei kam įdomu, tai pasiskaitykit, nors recepto, kaip gerai gyventi čia tikrai nerasit. To nėra vartojimui patogioj formoj, kaip vitaminų kapsulės, teks kapstyti po grūdą iš įvairiausių mėšlynų, kaip ir aš kad dariau, ir kas žino, gal kada susikaups gera sauja. Gana filisofijos, einu, įsipilsiu geros nuotaikos*, ir toliau gerai gyvensiu, netgi nepaisydama nekenčiamų darbų. Au revoir!

*arbatos gi, alkoholikai.