Man visada patikdavo būti užsiėmusiai, suktis planų, projektų, skubių susitikimų ir būtinai atliktinų darbų sukūryje. Jausdavausi svarbi ir kiek pakylėta euforijos, kad tuoj tuoj atsitiks kai kas reikšminga. Ir atsitikdavo. Geras jausmas. Tai kas pasikeitė? Dar nežinau. Turiu dvi teorijas:
A. Cheminis disbalansas. Banalu, nemalonu, bet pataisoma. Kai kuriais atvejais - net be chemijos.
B. Mano jautriam narciziškumui buvo suduotas per stiprus smūgis. O tai jau gąsdina. Atsigausiu? Dar neprarandu vilties, bet atsitikti gali visaip. Bijau.
"Niekada nesakyk niekada" ir vėl pasitvirtino. O gal aš klystu, ir paaiškinimo reiktų ieškoti dar kažkur?
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą