Apie meilę

Tai nutiko seniai, praėjusią vasarą, kai Mažoji Dama dar nemokėjo suptis pati . Tą vasarą praleidome įvairiose Vilniaus centro žaidimų aikštelėse, dažnai nuo ryto iki vakaro negrįždamos namo - ačiū technologijų dievams už gero loptopo bateriją ir mobilų internetą. Mano bandymus dirbti dažniausiai sutrukdydavo gailus "maaaama, pasuuuupk!", ypač, jei aikštelėje daugiau vaikų nebūdavo. Ir supdavau - turint omeny, kad Mažoji Dama mėgsta skrieti su polėkiu, po kelių minučių pakirsdavo rankas, o mergina nesustodama šaukdavo "dar, dar, stipriau!". 

Supdavau, ir dairydavausi. Dažniausiai nelabai būdavo į ką - ta pati tuščia žaidimų aikštelė, perpildyta šiukšlių dėžė, ir aplūžę suoliukai. Besimėtantis mano krepšys su pietumis ar jų likučiais, ir vienas kitas praeivis, kai kada - atpėdinantys tėvai su atžalomis. Neretai - būrelis paauglių, dar per maži, kad visai mestų lankytis supynių vietose, bet jau per dideli, kad į supimasį žiūrėtų taip rimtai, kaip manoji Dama.

Tądien jie buvo dviese. Paaugliukai, abu gražūs, stilingai apsirengę ir besišypsantys. To amžiaus, kai visas pasaulis dar gali būti jų. Tikiuosi, kurią dieną ir bus. Taigi jie klestelėjo ant labiau aplūžusio suoliuko, o man sunku buvo atitraukti nuo jų akis. Jie beveik nesikalbėjo - bandydavo megzti pokalbį, bet pažvelgę vienas į kitą sukrizendavo, ir kartais būdavo akivaizdu, kad jiems drovu, nedrąsu, bet kartu neapsakomai gera. Aš, jų mąstais, eilinė vidutinio amžiaus moteriškė su vaiku, jiems rūpėjau mažiausiai, todėl nebuvo sunku žvilgčioti ton pusėn. Lyg ir nebūtų ko žvilgčioti - ar maža jaunuolių ateina pasėdėti ant žaidimų aikštelių suoliukų, bet šiuo atveju buvo akivaizdu - pirmas pasimatymas. Ir panašu, toks, kurio dalyviai dar nelabai supranta, kad tai jau pasimatymas, ne šiaip susitikimas draugiškai pabendrauti, po truputi mezgasi kažkas daugiau, negu tiesiog draugystė, ir to jausmo nors ir drovu, bet nebeįmanoma nuslėpti, nei vienam nuo kito, nei nuo aplinkinių.

Tą jausmą daug kas nurašo į "naivų paauglišką susižavėjimą", neva tikra meilė turi būti brandi, bet prisiminusi tuos du, aš prisimenu, kaip prasidėjo mano meilės istorija, ir apima labai panašus jausmas. Mėgstama sakyti - drugeliai pilve, ir jie plasnoja, nepriklausomai nuo to, kiek gimtadienių ištiko. Laikui bėgant, drugeliai nurimsta, nebent išpuola privilegija, kaip man tą vasaros dieną žaidimų aikštelėje, stebėti ką nors panašaus, ir vėl bent trumpam suplazda drugeliai.

Neretai juos prisimenu. Kaskart, kai straipsnyje randu "tolerastai", kai kažkas eilinį kartą pasipiktina "iš Briuselio primestomis vertybėmis", kai pareiškia, kad geriau jau "jie nesidemonstruotų". Va taip, šalia vieni kitų - neapykanta ir drugeliai pilve.

Banginiai

Vienas iš senų mano norų yra pamatyti gyvą banginį. Banginių, žinoma, būna visokių, ir pamatyti aš norėčiau juos visus, bet labiausiai - pačius didžiausius, mėlynuosius, nes būtent tas neįsivaizduojamas didumas, kai sunku mintyse aprėpti visą gyvūno dydį, mane labiausiai ir žavi. O po to, kai perskaičiau Douglas Adams "The Long Dark Tea-Time of the Soul", tas noras sustiprėjo dar labiau.

Cituoju:
"He wondered for a moment what it was like to be a whale. Physically, he thought, he was probably well placed to get some good insights, though whales were better adapted for their lives of gliding about in the vast pelagic blueness than he was for his of struggling up through the Pentonville Road traffic in a weary old Jaguar - but what he was thinking of, in fact, was the whales' songs. In the past the whales had been able to sing to each other across whole oceans, even from one ocean to another because sound travels such huge distances underwater. But now, again because of the way in which sound travels, there is no part of the ocean that is not constantly jangling with the hubbub of ships' motors, through which it is now virtually impossible for the whales to hear each other's songs or messages.
So fucking what, is pretty much the way that people tend to view this problem, and understandably so, thought Dirk. After all, who wants to hear a bunch of fat fish, oh, all right, mammals, burping at each other?

But for a moment Dirk had a sense of infinite loss and sadness that somewhere among the frenzy of information noise that daily rattled the lives of men he thought he might have heard a few notes that denoted the movements of gods.

As he turned north into Islington and began the long haul up past the pizza restaurants and estate agents, he felt almost frantic at the idea of what their lives must now be like."

Jei kada yra gera proga panaudoti frazę "egzistencinis liūdesys", tai mano atveju ji tinkamiausiai apibūdina tai, ką aš jaučiu banginiams. Ir jei kada apima nepaaiškinamas ilgesys, begalinis noras kažko, aš visad prisimenu banginių dainas - ir jei galėčiau, dainuočiau su jais, ne tam, kad palengvėtų, o tam, kad liktų viltis - o gal kažkas ims, ir atsilieps?

Jei prireiktų trupučio liūdesio:

Life-size blue whale

Žaidimai

Apleidau šitą savo žaisliuką. Taip, šitas dienoraštis - žaislas, ir tegu neįsižeidžia tie, kurie užsuka mano paistalų paskaityti, žaislai - dalykas rimtas, nėr čia ko į juos niekinamai žiūrėti. Pavyzdžiui, šuniukai, kandžiodami vienas kitam ausis, žaidžia hierarchiją, vaikai, prausdami lėles - būsimą (arba ne) šeimą, o ką gi čia žaidžiu aš? Jei discipliną, tai jau seniai šį žaidimą pralošiau, nes pasižadėjimai sau, kaip dažnai įkelsiu naujus įrašus dar niekad nebuvo išpildyti. Tai gal populiarumą? Same story, ką jau čia padarysi. Bet dar neištryniau dienoraščio, nemečiau viso šito reikalo, reiškia, man jis kažkam reikalingas. Bus matyt.

O jei čia žaidimas, tai kas tada tie svečiai, kurie čia mane aplanko? Komandos nariai? Priešininkų žaidėjai? Teisėjai? Šiuo metu man JŪS - renkami taškai, mano balai, ir kiekvienas malonus komentaras - pliusas švieslentėje, kad einu į tą pusę. Svarbiausia žaidimo dalis.