Apie meilę

Tai nutiko seniai, praėjusią vasarą, kai Mažoji Dama dar nemokėjo suptis pati . Tą vasarą praleidome įvairiose Vilniaus centro žaidimų aikštelėse, dažnai nuo ryto iki vakaro negrįždamos namo - ačiū technologijų dievams už gero loptopo bateriją ir mobilų internetą. Mano bandymus dirbti dažniausiai sutrukdydavo gailus "maaaama, pasuuuupk!", ypač, jei aikštelėje daugiau vaikų nebūdavo. Ir supdavau - turint omeny, kad Mažoji Dama mėgsta skrieti su polėkiu, po kelių minučių pakirsdavo rankas, o mergina nesustodama šaukdavo "dar, dar, stipriau!". 

Supdavau, ir dairydavausi. Dažniausiai nelabai būdavo į ką - ta pati tuščia žaidimų aikštelė, perpildyta šiukšlių dėžė, ir aplūžę suoliukai. Besimėtantis mano krepšys su pietumis ar jų likučiais, ir vienas kitas praeivis, kai kada - atpėdinantys tėvai su atžalomis. Neretai - būrelis paauglių, dar per maži, kad visai mestų lankytis supynių vietose, bet jau per dideli, kad į supimasį žiūrėtų taip rimtai, kaip manoji Dama.

Tądien jie buvo dviese. Paaugliukai, abu gražūs, stilingai apsirengę ir besišypsantys. To amžiaus, kai visas pasaulis dar gali būti jų. Tikiuosi, kurią dieną ir bus. Taigi jie klestelėjo ant labiau aplūžusio suoliuko, o man sunku buvo atitraukti nuo jų akis. Jie beveik nesikalbėjo - bandydavo megzti pokalbį, bet pažvelgę vienas į kitą sukrizendavo, ir kartais būdavo akivaizdu, kad jiems drovu, nedrąsu, bet kartu neapsakomai gera. Aš, jų mąstais, eilinė vidutinio amžiaus moteriškė su vaiku, jiems rūpėjau mažiausiai, todėl nebuvo sunku žvilgčioti ton pusėn. Lyg ir nebūtų ko žvilgčioti - ar maža jaunuolių ateina pasėdėti ant žaidimų aikštelių suoliukų, bet šiuo atveju buvo akivaizdu - pirmas pasimatymas. Ir panašu, toks, kurio dalyviai dar nelabai supranta, kad tai jau pasimatymas, ne šiaip susitikimas draugiškai pabendrauti, po truputi mezgasi kažkas daugiau, negu tiesiog draugystė, ir to jausmo nors ir drovu, bet nebeįmanoma nuslėpti, nei vienam nuo kito, nei nuo aplinkinių.

Tą jausmą daug kas nurašo į "naivų paauglišką susižavėjimą", neva tikra meilė turi būti brandi, bet prisiminusi tuos du, aš prisimenu, kaip prasidėjo mano meilės istorija, ir apima labai panašus jausmas. Mėgstama sakyti - drugeliai pilve, ir jie plasnoja, nepriklausomai nuo to, kiek gimtadienių ištiko. Laikui bėgant, drugeliai nurimsta, nebent išpuola privilegija, kaip man tą vasaros dieną žaidimų aikštelėje, stebėti ką nors panašaus, ir vėl bent trumpam suplazda drugeliai.

Neretai juos prisimenu. Kaskart, kai straipsnyje randu "tolerastai", kai kažkas eilinį kartą pasipiktina "iš Briuselio primestomis vertybėmis", kai pareiškia, kad geriau jau "jie nesidemonstruotų". Va taip, šalia vieni kitų - neapykanta ir drugeliai pilve.