Austrija. Seni slidininkai žino - gerai ten. Trasos geros, jų daug, papildomų paslaugų irgi. Mums ten būnant, kalnas didumą laiko slėpėsi rūke, tarsi drovėdamasis randuotos keteros. Teko paslidinėti ir nieko nematant, apie trasos nuožulnumą sprendžiant tik iš pasikeitusio greičio. Ir snigo tiek, kad pasitaikydavo abejonių - trasa dar čia ar jau nebe? Dėl to kai kuriose trasose susiformuodavo sniego kauburiai, ką ten kauburiai, atskiros viršukalnės, kurioms būtu galima duoti pavadinimus. Buvo trumpam atslinkęs nusivylimas, ir staiga, plykst - saulė, visą dieną, kaitri ir ryški, kokia būna tik kalnuose. Iš to netikėtumo net apsauginius kremus pamiršom, todėl grįžom panašūs į šitą meškėną:
tik atvirkščiai - akys baltos, o likęs veidas įrudęs. Mažoji Dama teikėsi pabūti darželyje, todėl po dviejų metų pertraukos aš ir mano Tobulas Vyras paslidinėjom kartu. Buvo truputį neįprasta, bet labai smagu. Ir ne taip nuobodu kilti keltuvais.
O dabar svarbiausia - ragavau. Ten, kur mes buvom apsistoję, labai populiarus buvo knedlikas, bet priešingai nei Čekijoje, ne riekelėmis kaip garnyras prie guliašo, o visa bandelė, patiekta su vaniliniu padažu ir aguonomis, įdaryta slyvų tyrele. Labai skanu, net pagalvojau apie bandymą pačiai pasigaminti namuose, nes tai tobulas patiekalas tokiom "bandelinėms" kaip aš.
Kartą gamta buvo užsirūstinusi, tai nusibaladojom iki Miuncheno, ten Tobulas Vyras, be abejo, suraitė karką, o aš, kaip visad ekstremaliai - išbandžiau vietinius kukulius plaučių padaže. Kiek rūgštokas, bet visai įdomus patiekalas.
Ir pati geriausia dalis - "Lindt" šokoladas vietinėse parduotuvėse buvo pigesnis, ir rūšių jo daugiau, taigi išbandėm su šokoladinių putėsių, granatų džemo ir čili įdaru. Viskas viename, toks salduskartusrūgštus skonis ir trapiminkštaskysta konsistensija. Nenuvylė, tikrai įdomiai viskas derėjo. Vėliau dar ragavom ne "Lindt", su imbiero ir citrinų įdaru, bet šitam labai trūko trapumo ir tvirtumo, žodžiu, pats šokoladas nebuvo toks kokybiškas.
Tiek tos Austrijos. Grįžę dar trumpam pabėgom į Druskininkus, bet apie juos pasakoti beveik nėr ką - privažiavus prie miesto ribos, visad suima žiovulys, o pabuvus ilgiau - malonus apsnūdimas ir pradedu galvoti, kad pagyvenus ten ilgiau, būtų galima užmigti žiemos miegu. Kaip būtų gera...
Pranešimai
