Paso keitimas

Taigis, prisireikė Mažajai Damai naujo paso. Bjaurus tai reikalas - važiuoji kaži kur į nykų pasų poskyrį, ilgai ir nuobodžiai pildai anketas, o dar tas šlykštus nerimo kirminas - ar tikrai niekur nesuklydau, nieko nepraleidau, o tai aprėks Labai Svarbi Valdininkė, vėl reiks viską iš naujo pildyti. Ir Mažoji Dama, aišku, nusiteikusi visokeriopai padėti - tai zirzia, tai eina, kur šauna į galvą, tai ropščiasi ant kelių ir iškart vėl nuo jų..

Ot ir ne. Nuvažiavom, vietoj susimokėjom kortele, prie to paties staliuko šiaip ne taip nufotografavom Mažają Damą, kuri daug labiau norėjo išraiškingos profilio nuotraukos, o ne nuobodžios pasinės, ir per mažiau nei dešimt minučių viskas buvo baigta. Tušinuko prireikė tik parašui ant anketos. Visiškai neskausminga, o kas smagiausia - buvo netgi kampelis vaikams su sėdmaišiais ir pora žaislų, kad neprailgtų ir tos dešimt minučių. Valio valio duomenų bazėms, šiuolaikinėms technologijoms ir moderniems, besišypsantiems valdininkams.

Ekologija

Dar tada, kai pagrindinė globalinė gamtosaugos problema buvo rūgštūs lietūs ir ozono skylės, aš jau buvau “žalioji”. Tokio amžiaus, deja, tegalėjau būti tik puoselėti idėjas, nes buvau gerokai per jauna veiksmams, bet šventai tikėjau, kad kiekvieno pareiga yra puoselėti planetą, bent jau dėl gražučių baltųjų lokiukų, jei ne dėl rimtesnių priežasčių. Ir vis dar tikiu. Man vis dar gaila į išsiliejusią naftą papuolusių paukščių, plastmasės prisirijusių ir dėl to nugaišusių gyvūnų, savo įprastinių gyvenamųjų vietų netekusių plėšrūnų, ir savanaudiškai gaila, kad niekada nepamatysių gyvo emu ar dodo.

Aš perku ekologišką maistą, tik neturiu keistų iliuzijų, kad jis labai pataisys mano sveikatą. Naudoju ir ekologišką kosmetiką, nors nemanau, kad neekologiška sukels man vėžį. Tiesiog tie pasirinkimai – mano balsas, o noriu pasakyti, kad esu už nuosaikesnį vartojimą, už aplinką tausojančią žemdirbystę, už maistą, atitinkantį regioną ir sezoniškumą, už kuo įvairesnes, ne tik pramonės kultivuojamas maistines kultūras. Dėl tokių dalykų niekas nerengia referendumų, todėl vienintelis būdas balsuoti už – pirkti produktus, kurie atitinka kiekvieno įsitikinimus.

Kita vertus, aš prieš “ekomarketingą”, šarlatanus ir melą, prieš isteriją ir mokslo neigimą. Homeopatija neturi nieko bendro su ekologija. Ir su medicina. Tai šarlatanų bandymas pasipelnyti iš žmonių nežinojimo. Visokie “gyvi vandenys”, čakrų gydymai, ir panašios “alternatyvos” yra tieisog melas, nieko tame ekologiško. Mobiliųjų skleidžiama spinduliuotė nesukelia vėžio, GMO nėra sukurtas mums visiems išnuodyti, o skiepai nėra vaikų autizmo priežastis, teigiantys priešingai – meluoja.

O tie, kurie verkia dėl prie Farerų salų nudobtų delfinų – būkit žmonės, pasidomėkit ne tik trysčiojančiais žaliųjų blogais. Pradžiai – ten banginiai, nuo seno maistui naudojami gyvūnai. Ir tai tik pradžiai.

Geri norai maximoje

Va ir foto reportažas iš nepriklausomo žurnalisto - tiksliau, gero mano draugo ir pastabaus pirkėjo. Taigis, ateina tūlas pilietis į Mindaugo Maximą Vilniuje, prisikrauna pilną vežimėlį maisto, kurį savaitės eigoje išmes į šiukšliadėžę, ir prie antros kasos užmato maisto banko žetonėlį. Žinoma, nusprendžia nuraminti sąžinę penkių litų auka alkstantiems - ir va kas gaunasi:

Žetonėlis neišitraukia, o pasak pastabiojo draugo, kai kada būna ir užkrautas loterijų bilietais. Jei šiandien kažkas ir vėl eis miegot alkanas, tai ne dėl abejingų kietaširdžių Maximos pirkėjų, o ne. Manyčiau, kad Maximoj yra bent vienas, šį bei tą išmanantis apie prekių išdėliojimo meną, bet įtariu, jis pernelyg užimtas prekių dėliojimu taip, kad būtų įmanoma pravažiuot su vežimėliu, bet tik labai patyrusiems vežimėlių manevruotojams.

Niekšai ir moterys

Pastebėjau, kad vis dar populiarūs kūriniai, kuriose naivi ir tyra mergina įsimyli niekšą. Žinoma, jis irgi įsimyli ją, dėl jos atsispiria savo tamsiai prigimčiai ir viskas daugiau mažiau baigiasi laimingai. Kurgi ne. Gyvenime, deja, taip praktiškai nebūna, tik vis atsiranda šia iliuzija susiviliojusių merginų, kurios įsimyli beviltiškus bjaurybes ir tiki, kad pajėgs juos išgelbėti savo meile. Paauglės skaito romanus apie vampyrus, o vėliau teka už saldžiabalsių mušeikų. Kartais jie netgi nebūna saldžiabalsiai. Ir galbūt nereikėtų tuo stebėtis, nes vienintelė jėga, kuri kada nors buvo prieinama moteriai, buvo jos tyrumas. Moteriai niekada nebuva galima būti protingai, išmintingai, patyrusiai ar stipriai. Ji tegalėjo būti nesutepta išmanymo, naivi ir trapi, kaip stiklo burbulas, jaukiai gulintis šilku išmuštoje dėžutėje. Tik kaspinėliai ir kačiukai, karolėliai ir lėlytės, ir žinoma, romanas apie niekšą. O kaipgi kitaip – jei vienintelė turima jėga yra tyrumas, jis privalo kam nors pasitarnauti, nes anoks čia turtas, jei jo niekam nereikia. Švelnaus ir mylinčio vyro nereikia nei gelbėti, nei saugoti, jis jau ir taip tobulas, tai kam jam tyra moteris? Taigi reikia paties juodžiausio, pikčiausio, labiausiai puolusio vyro, kad turimas nekaltumas būtų kuo geriausiai išnaudotas. Taip buvo auginamos mergaitės, tokiomis moterimis jos auklėjamos tapti, ir todėl taip reikalingi pagalbos centrai ar paramos grupės. Moterys niekada neturėjo pasirinkimo nebūti aukomis. Iki šiol.

Mano mergyte, tau nereikės jokio vyro, kad įrodytum savo vertę. Tu nebūsi tyra – būsi sumani, mąstanti ir analizuojanti, mokėsi įvertinti pasekmes ir jausi atsakomybę už savo gyvenimą. Būsi vertinga dėl to, ką turi pati, o ne dėl to, ką padėtum savyje atrasti kitiems. Tau nereiks svetimos stiprybės, tu sieksi savo tikslų, o ne padėsi kažkam kitam jų pasiekti. Tu būsi laiminga, ir tau nereiks laukti, kol kažkas sukurs tau laimę. Jei tik aš sugebėsiu tau visa tai pasakyti.