2009-12-10

Liūdesys

Ar galima liūdėti? Ar sveika?

Keista, bet jei klausytume mass medios ir kitų menkai patikimų kanalų, tai liūdesys yra negerovė, kurią išgyvendinti reikia joga, pirkiniais ir psichoterapija. Blogai jaustis šiukštu negalima, tik ne šiame technologijų ir psichotropinių vaistų amžiuje. Pora tablečių ir mes išvaduoti nuo nerimo dėl vaikų ateities, nuo skausmo dėl paties menkumo, nuo baimės likti vieni. Ironiška, bet apie tai galvojant darosi liūdna.

Galima ir kitaip. Ne tik banaliai pažiūrėti baimei į akis, bet ir išjausti liūdesį. Leisti jam ateiti, kai laikas, ir praeiti, kai laikas baigiasi. Liūdėti, nes yra dėl ko, arba liūdėti, nes tiesiog liūdna.

Ir čia vėl galvą kiša mano mėgstamas žodis "saikas". Tarp paaugliško "noriu žudytis" ir ne ką labiau subrendusio "aš mergaitė su močiutės uogienės arbata, kuriai gera kai lyja" yra tas aukso vidurys, kur yra vietos ir liūdesiui, ir atodūsiams, ir šypsenai, ir palaimai. Ir nieko keisto, kad prieš šventes, per visą blizgesį ir šurmulį, daug kam liūdna. Nes sunku būtų pakelti šitiek daug džiaugsmo nei trupučio nepaliūdėjus. Nieko tokio, jei į kepamus meduolius nukris ašara, ir netgi visai nieko tokio, jei meduoliai bus pirktiniai, nes tiesiog nesinorėjo jų kepti. Paliūdėkim, jau tuoj tuoj aplankys didis džiaugsmas.