Moterys

Nenoriu, kad kokio keisto atsistiktinumo dėka kas nors pažintų save šitam įraše, todėl rašliava bus kiek aptaki. Taigi:

Ne per seniausiai teko lankytis vienam renginyje, kurio aprangos kodas buvo vakarinė apranga. Dėl aplinkybių buvo aišku, kad labai griežtai to kodo laikytis nebūtina, tinka tiesiog puošnesnė apranga, taigi kodo interpretacijų tikėjausi visokių. O rezultatas gavosi įdomus. Dauguma ten atėjusių vyrų į kodą pažiūrėjo rimtai ir buvo gana puošnūs - marškiniai su sąsagom, varlytės, kaklaskarės ir panašūs atributai, kurie įprastą juodą kostiumą paverčia šventiniu apdaru (žinau, žinau, ir kostiumas turi būt ne bet koks, bet nepatyrusiai akiai detalės labiau krinta į akis). O moterys? Ilgaauliai batai, nors dar toli gražu ne gūdus viduržiemis, juodos paprastos suknelės, su kuriomis į darbą eina vadybininkės, didžiulės tašės, jokių šukuosenų ar vakarinio makiažo. Geriausiu atveju - rinkė perlų, panašu, kad netikrų. Ir, nors diena savaitgalinė, pavargę, liūdni veidai. Moterys ne senos, ir tikrai ne pačių skurdžiausių vyrų, nes publika kviestinė ir tam tikro rato. Bent jau batelius tikrai turi kiekviena, nė kiek tuo neabojoju. Didžioji dauguma moterų buvo vyrų palydovės, ir atrodė gerokai prasčiau už juos. Liūdna ir keista.

Ne, nemanau, kad tam renginy moterys privalėjo blizgėti ir taip atidirbti kaip dailios savo vyrų palydovės. Manau, kad jos tiesiog praleido gerą progą save palepinti, pasipuošti ir pasigražinti. Jei vyrai sau leido išsitraukti šventiškesnius apdarus, kam eiti su pabodusia darbine apranga? Nebūtinai būti ryškia ar labai išsipuošusia, puošnumas gali būti ir labai subtilus, bet jei jau kodas - vakarinė apranga, tai bent jau išsitrauk batelius vietoj ilgaaulių. Kam šventinį vakarą savo noru paversti į dar vieną atidirbtą dieną? Susidarė įspūdis, kad tos moterys tiesiog neleidžia sau atrodyti gerai, nes kitaip aplinkiniai galvos, kad jos tik tą ir tesugeba. O be reikalo. Dailios, įdomios moterys, bet tarsi specialiai pilkos ir niūrios.

Moteriškumas šiuo metu - keista sąvoka. Bet jokia karjera ir joks protas niekad neatstos meilės sau, savo kūnui, ir, jei laikas ir vieta tinkama, subtilaus puošnumo.

Didžioji virėja

Aš, kaip maistu, o ypač tikra lietuvių virtuve, besidomintis žmogus, kaupiu visokias bent kiek senumu atsiduodančias kulinarines knygas, kurios kartais tampa įkvėpimo, kartais pokštų, o kartais ir "nemigos" šaltiniu. Pastaruoju metu miegot neduoda vienas klausimas - kas per velnias yra smolenskinės kruopos? Radau tokias aprašytas knygoje "Didžioji virėja", 1990 m. leidmo, bet parašyta ji buvo dar 1936 metais. Jau išsiaiškinau, kad smolenskinės krupos tikrai nėra:

manų,
grikių,
ryžių.
miežių,
perlinės,
avižų,
sorų,
rugių/kviečių

Tai kas liko? Ir kaip žinoti, ar tos, kurios knygoj niekaip nepaminėtos, tiesiog tuo metu nebuvo žinomos, ar ir yra tos mistiškos smolenskinės kruopos? Jei turit kokių idėjų, tai labai lauksiu, nes reikia gi pagaliau ramiai išsimiegoti.

Ir kas galėjo pagalvoti, kad senoje knygoje apie maistą galima rasti tikrą detektyvą.

šiaip

Apleidau blogą. Ne dėl to, kad nebūtų apie ką rašyti, tikrai ne, mintys sukasi, veja viena kitą, tik va, apėmęs snaudulys, nekyla rankos jokiai kūrybai. O tiek prigalvota!

Ar jums taip būna? Nekalbu apie sitacijas, kai sunku prisiversti atlikti nemalonų darbą, ir jį atidėliojam kiek galim, kol prispausti laiko trūkumo, atliekam kaip papuolė ir suprantam, kad ne taip jau ir sunku buvo, o jei laiko būtumėm ilgiau pasilikę, tai net ir visai su malonumu būtumėm gerai padarę. Kalbu apie būseną, kai sunku net pačius maloniausius darbelius atlikti - parašyti jau seniai sugalvotą apsakymą, įdėti blogo įrašą, pyragą išsikepti ar išpiešti batus. Taip, teisingai, čia mano jau seniai laukiantys "darbai", kurių niekas neverčia imtis, bet kurie neatlikti slegia mano sąžinę. Čia tik aš sugalvojau, kad juos reikia atlikti, ir tik aš save graužiu, kad neatlieku, bet va, neatlieku ir toliau. Tiesiog nėra ūpo. Depresija? Būtų smagu savo nuosavą tinginystę nurašyti seratonino gamybos sutrikimams ir prigėrus tabletyčių, skrieti lyg ant sparnų, bet bijau, kad mano atvejis ne tas. Tai gal tinginystė? Bet darbai tai smagūs ir malonūs, lyg ir netingim veikti tai, kas mums patinka. Valios stoka? Gal, o kur jos duoda?

Ar čia man vienai taip? O gal visiems taip būna, gal čia natūralu ir praeis?