Kartais tenka padiskutuoti su žmonėmis, kurių pažiūros vienu ar kitu klausimu yra kardinaliai priešingos manosioms. Jei žmogus nekvailas, nesileidžia į ad hominem ir nekelia balso teiginiams sustiprinti, diskusija gali tęstis kelias paras, bet vieningo atsakymo, ar bent kompromiso, tikrai nepavyks prieiti.
Ilgai galvojau, kad galbūt čia mano nevykę argumentai, gal vienas ar kitas pavyzdys padėtų pamatyti mano poziciją, ir nebūtinai ją priimti kaip teisingą, bet bent jau suprasti, kodėl aš taip mąstau, todėl įdomiausias diskusijas "prasukinėju" galvoje, ieškodama savo klaidų, bandydama rasti neatitikimų priešininko pozicijoje ir panašiai. Bet nebūtinai tai duoda gerų rezultatų - atrodo, žmogui sakai viena, o jis tiesiog negirdi, arba girdi kažką visai kitą.
Kol vieną kartą "daėjo" - bet kokiu jautresniu klausimu ginčijamės ne dėl nuomonės, ne dėl argumentų teisingumo, o dėl vertybių. Jei mano vertybė "laisvė", o priešininko vertybė "taisyklės", jokia argumentacija čia nepadės. Kai kuriais atvejais įmanoma išdėstyti poziciją kito vertybių rėmuose, bet ne visada, o ir pačios vertybės retai būna tokios akivaizdžios ir paprastos.
Vertybės kinta - tai, kas buvo svarbu paauglystėje, vėliau atrodo juokinga, tik vargu ar viena diskusija pajėgi įtakoti tokius pokyčius. Tai kas žmogui vertinga, dažnai neatsiejama nuo to, kas jis manosi esąs, dėl kokių priežasčių laiko save "geru žmogumi" - tą pakeisti neužteks pokalbių prie bokalo.
Tokiu atveju dauguma diskusijų tampa beprasmės, vertingos tik dėl paties diskutavimo malonumo. Iš kitos pusės "lašas po lašo...", taigi diskutuokime, tik neužmirškime, kad gali ateiti akimirka, kai pradės trupėti ne priešininko pažiūros, o savos. Kaip kažkada pasakė vienas nekvailas žmogus "kai pasaulis pradeda plėstis į vieną pusę, kita jo dalis pradeda trupėti" ar panašiai. Nieko tame baisaus - ant griuvėsių gali iškilti dar gražesnis statinys.
2012-12-07
2012-12-03
Banginiai
Vienas iš senų mano norų yra pamatyti gyvą banginį. Banginių, žinoma, būna visokių, ir pamatyti aš norėčiau juos visus, bet labiausiai - pačius didžiausius, mėlynuosius, nes būtent tas neįsivaizduojamas didumas, kai sunku mintyse aprėpti visą gyvūno dydį, mane labiausiai ir žavi. O po to, kai perskaičiau Douglas Adams "The Long Dark Tea-Time of the Soul", tas noras sustiprėjo dar labiau.
Cituoju:
"He wondered for a moment what it was like to be a whale. Physically, he thought, he was probably well placed to get some good insights, though whales were better adapted for their lives of gliding about in the vast pelagic blueness than he was for his of struggling up through the Pentonville Road traffic in a weary old Jaguar - but what he was thinking of, in fact, was the whales' songs. In the past the whales had been able to sing to each other across whole oceans, even from one ocean to another because sound travels such huge distances underwater. But now, again because of the way in which sound travels, there is no part of the ocean that is not constantly jangling with the hubbub of ships' motors, through which it is now virtually impossible for the whales to hear each other's songs or messages.
So fucking what, is pretty much the way that people tend to view this problem, and understandably so, thought Dirk. After all, who wants to hear a bunch of fat fish, oh, all right, mammals, burping at each other?
But for a moment Dirk had a sense of infinite loss and sadness that somewhere among the frenzy of information noise that daily rattled the lives of men he thought he might have heard a few notes that denoted the movements of gods.
As he turned north into Islington and began the long haul up past the pizza restaurants and estate agents, he felt almost frantic at the idea of what their lives must now be like."
Jei kada yra gera proga panaudoti frazę "egzistencinis liūdesys", tai mano atveju ji tinkamiausiai apibūdina tai, ką aš jaučiu banginiams. Ir jei kada apima nepaaiškinamas ilgesys, begalinis noras kažko, aš visad prisimenu banginių dainas - ir jei galėčiau, dainuočiau su jais, ne tam, kad palengvėtų, o tam, kad liktų viltis - o gal kažkas ims, ir atsilieps?
Jei prireiktų trupučio liūdesio:
Life-size blue whale
Cituoju:
"He wondered for a moment what it was like to be a whale. Physically, he thought, he was probably well placed to get some good insights, though whales were better adapted for their lives of gliding about in the vast pelagic blueness than he was for his of struggling up through the Pentonville Road traffic in a weary old Jaguar - but what he was thinking of, in fact, was the whales' songs. In the past the whales had been able to sing to each other across whole oceans, even from one ocean to another because sound travels such huge distances underwater. But now, again because of the way in which sound travels, there is no part of the ocean that is not constantly jangling with the hubbub of ships' motors, through which it is now virtually impossible for the whales to hear each other's songs or messages.
So fucking what, is pretty much the way that people tend to view this problem, and understandably so, thought Dirk. After all, who wants to hear a bunch of fat fish, oh, all right, mammals, burping at each other?
But for a moment Dirk had a sense of infinite loss and sadness that somewhere among the frenzy of information noise that daily rattled the lives of men he thought he might have heard a few notes that denoted the movements of gods.
As he turned north into Islington and began the long haul up past the pizza restaurants and estate agents, he felt almost frantic at the idea of what their lives must now be like."
Jei kada yra gera proga panaudoti frazę "egzistencinis liūdesys", tai mano atveju ji tinkamiausiai apibūdina tai, ką aš jaučiu banginiams. Ir jei kada apima nepaaiškinamas ilgesys, begalinis noras kažko, aš visad prisimenu banginių dainas - ir jei galėčiau, dainuočiau su jais, ne tam, kad palengvėtų, o tam, kad liktų viltis - o gal kažkas ims, ir atsilieps?
Jei prireiktų trupučio liūdesio:
Life-size blue whale
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
Pranešimai
