Krumpliaračiai

Pamenu, stovėjau vieną savaitgalį bare, pasirėmusi į sieną, ir su drauge plepėjau apie vaikus, galimybes, gyvenimą ir kitus svarbius dalykus. Aplink mus stumdėsi ir erzeliavo žmonės, kažkas prašė dar alaus, kažkas trypčiojo eilėje į tualetą, šūkavo stalo futbolą lošiantieji. Viskas kaip visad būna savaitgalį bare, ir beveik buvo galima įsivaizduoti cigarečių dūmų debesis aplinkui, tik kad rūkyti baruose jau seniai uždrausta. Taigi, stovėjom mes abi su drauge tenai, su gėrimų stiklinėmis rankose (bokalais ar taurėm, jau nebepamenu, o galiausiai, nelabai tai ir svarbu), plepėjom, o tuo metu mano galvoje sukosi krumpliaračiai - klakt klakt, judėjo dantiračiai, aš kažko pklausiau draugės, ji atsakė ir paklausė manęs, o tuo metu vis klakt, klakt.. Aš nebelabai kreipiau dėmesį - krumpliaračiai vis sukasi ir sukasi, kartais juos paskubini, o kartais apsimeti, kad jų visai nėra, o jie vis klakt, klakt...

Pokalbis toliau tęsėsi, mes juokavom ir juokėmės, klausinėjom viena kitos ir atsakinėjom, ir aš tik po kelių akimirkų supratau, kad kažkas atsitiko. Klakt klakt trekšt. Ir tyla. Visi dantiračiai savo ertmėse, visos detalės savo vietoje, mechanizmas ėmė ir sustojo. Ne sugedo, tikrai ne, priešingai - atsisuko ten kur reikia, viskas stojo į savo vietas ir nurimo.

Niekas nepasikeitė - aplink ir toliau erzeliavo žmonės, mes ir toliau plepėjom ir juokavom, tik aš atsargiau judėjau, kad nesuduštų ta trapi tyla mano galvoje. Buvo labai keista ir labai gera. Po dienos ar kitos krumpliaračiai vėl ėmė suktis - tik mechanizmo jau reikėjo kito, nes senasis jau atliko savo darbą. Ir aš vėl lauksiu, kol kažkas kažkur užduos tinkamą klausimą tinkamu laiku, ir aš vėl išgirsiu trekšt - ir tylą. Pasinešiosiu ją, o vėliau ir vėl paleisiu mechanizmą suktis - tik jau kitą, nes senasis jau bus atlikęs savo darbą.