pavadinimooo

Kaip jums naujieji Radiocentro apdovanojimai:

Man kažko labai primena žurnalą sportuojantiems:

Ginkdie, jokių kaltinimų plagiatu. Tik šiaip, keista, kaip kažkam šovė į galvą tokio kvailooo ir mokykliniooo pavadinimoo0 įdėja. Žurnalui apie sportą tai dar tiek to, bet apdovanojimai, nesupykit, skamba buduliškai.

Savaitgalio atradimas

Šį savaitgalį užskaitau. Buvo lašas kitas gero vyno, daug plepesių, atšviežinau naujienas apie seniai matytą kompaniją ir pasimačiau su mielais žmonėmis. Gaila, kad su pora pavyko tik vos vos pabendrauti, bet gal kitą kartą.
O atradimas toks - dalis kompanijos prisipažino, kad neskiria lavašo nuo tortilijos. Va tai tau. Nieko baisaus aišku, galima nežinot rimtesnių dalykų ir sėkmingai su tuo gyvent, bet visvien keista, nes prisipažinusieji su maistu ir jo gamyba nesipyksta.
Aiškinu - tortilija yra meksikietiškas blynas, daromas lyg tai iš plikytos tešlos (ties šita vieta galiu klysti), nupirktas jis būna trapus, kietas, o pašildytas suminkštėja ir galima į jį ką nors vynioti. Prekybcentriuose dažniausiai parsiduoda egzotikos skyriuose.
Lavašas yra prėska armėniška duona, toks plonytis didžiulis blynas, kuris yra minkštas ir leidžiasi suvyniojamas. Dažniausiai randu duonos skyriuje.
Ką su jais daryt? Naudot vietoj pabodusių sumuštinių - receptų pilna internete, o geriausia tai, kad nebūtina jų griežtai laikytis, todėl tinka sunaudojimui šaldytuve užsilikusių galiukų. Patarimas dėl lavašo - jei sumuštinukų su juo nekepsit, tai palaikykit per naktį šaldytuve, kad užtepas susigertų ir lavašas prisigertų skonio. Ypač tinka nustebinti netikėtus svečius, nes gražiai atrodo ir dar ne taip įprasta.

Linksmas sutapimas

Riaušių metu, teko skaityt, buvo mėtomi kiaušiniai į Seimo langus. Įdomu, čia dėl to tiek "Norfoj", tiek "Iki" paskelbtos nuolaidos kiaušiniams? O gal ir "Maximoj" yra, tik aš nepastebėjau?
Tai kas čia kursto riaušes, a?

Bjaurūs skanumai

Nepaisant to, kad Vilniuj šiandien riaušės, o tai reiškia, kad neisiu tradicinio pentadienio pasiplepėjimo į centrą, diena nėra visai nesėkminga. Nepavyks suvalgyt japoniškų dienos pietų už viso labo 17 litukų (visai neblogai, rekomenduoju, Vilniaus gatvėj), todėl teks tenkintis lietuviška egzotika - mūsiškėj "Norfoj" nukoviau kraujinių vėdarų. Neskubėkit šiurpti neragavusieji - nieko ten baisaus ten nėra, o skonis gerokai geresnis už bulvinių vėdarų. Ir spėju, tai kur kas labiau lietuviškas variantas, nei bulviniai, nes ne taip jau seniai lietuvaičiai tas bulves valgo. Kiek pamenu savo vaikystę, būtent kraujiniai vėdarai man buvo tie "tikrieji", o bulvinių paragavau tik išpopuliarėjus kaimiško maisto "restoranams".
Ta pačia proga prisiminiau pokalbį apie tai, kad net kaime nebelieka žmonių, mokančių normaliai paskersti kiaulaitę, vienu dūriu, kad vargšelė išleistų kvapą taip iki galo ir nesuvokusi, kas atsitiko. Ar tai, kad man dėl to liūdna, yra senatvės požymis? Net jeigu ir taip, neslėpsiu, liūdna, kad lietuvišką virtuvę daug kas įsivaizduoja kaip tik kaip "Čilli Kaimo" meniu. Kviečiu į svečius egzotikos mėgėjus, pavaišinsiu.

Pagal privalomą programą - krizė

Beveik visur, kur užmetu akį, dominuoja krizės tema. Tai galvoju, gal čia taip privaloma? Jeigu privaloma, tai paaukosiu ir aš vieną įrašą. Tataigi, visi virkavimai dėl atėjusio sunkmečio man truputėlį keisti - ekonomika, kaip ir metų laikai, dalykas cikliškas, reiškia, jei jau buvo pakilimas, bus ir nuosmukis. Lygiai taip pat, kaip po vasaros ateina ruduo (arba po sausros liūčių sezonas). Ir jei jau pradėjo rusti lapai, ir vėsti oras, tai gal nėr ko streikuoti ir panikuoti, gal tiesiog laikas radiatorius nuorinti? Nesiginčiju, šaltukas kai kam pajamas pribaigė per naktį, nieko nepadarysi, gamtos išdaigos tokios jau yra. O valdžia gali kiek nori dažyti lapus žaliai, orai keičiasi ir išgyventi teks patiems. Norint, galima netgi gerai gyventi, ir ne tik rudenį, bet ir gūdžią žiemą. Ir kol vieni keikia pusnis, kiti išsiruošia slidinėti. Tas pats galioja ir sunkmečiui - kažkam tai bus puiki proga užsitikrinti derlingą vasarą. Tik nereik aiškinti, kad gerai gyvena tik vagys ir aferistai, ir tamsta nusipelnei gyventi geriau, visa bėda tik, kad gyventi bet kokiu atveju teks pačiam, niekas už tave to nepadarys. Kartais pagalvoju, kad gal kaip tik laikas mesti skaityt laikraščius, nes tik nuotaiką sugadina. Velniop, aš gyvenu gerai.

Tikrai gerai gyvenu

Atėjo laikas garsiai ir atsakingai pareikšti - gyvenu gerai. Ką tu, taigi krizė! - sucypia visažinė kaimynė iš pasąmonės. O man kas, aš gyvenu gerai. Gal ir nepadoru taip, bet neturiu kuo skųstis (velnias, šito rašybą teko alkone pasitikrint). Negyvenu, deja, muilo operoj su pletkinikų tarnų šutve ir visad tobulu makiažu, bet nepaisant to, esu patenkinta. Gal kam skaitant net pikta darosi, o visažinei kaimynei tai tikrai, bet nieko tokio, man tai netrukdo. Ir toliau gerai gyvensiu, skelbsiu tai viešai, o jei kam įdomu, tai pasiskaitykit, nors recepto, kaip gerai gyventi čia tikrai nerasit. To nėra vartojimui patogioj formoj, kaip vitaminų kapsulės, teks kapstyti po grūdą iš įvairiausių mėšlynų, kaip ir aš kad dariau, ir kas žino, gal kada susikaups gera sauja. Gana filisofijos, einu, įsipilsiu geros nuotaikos*, ir toliau gerai gyvensiu, netgi nepaisydama nekenčiamų darbų. Au revoir!



*arbatos gi, alkoholikai.