žemyn upe..

Yra tokia pramoga, kurią orams sušilus praktikuoja didžioji dalis Lietuvos - baidarių žygiai. Ką ten apie juos beparašysi, irklą į rankas ir plūduriuoji sau, tiek tų naujienų. Išskyrus tai, kad, pavyzdžiui, kai kam baidarių sezono pradžios laukti nereikia, ir jokie orai nebaisūs, kai kyla ūpas išplaukti. Plaukėm ir prieš Kalėdas, ir vos kalendoriniam pavasariui prasidėjus, kai pakrantėse dar matėsi sniego lopiniai. Ir nieko čia ekstremalaus - svarbiausia pasirūpinti neperšlampamais rūbais, kad nuo irklų tykštantis vanduo nemerktų (o ypač pirštinėmis - sušlampa greitai, slidinėjimo permirksta kiaurai, reikia dar ir guminių), ir pakaitine drabužių atsarga tam atvejui, jeigu apsiverstumėt. Tiems, kas sako, kad jau daug kartų plaukė ir nevirto, drabužių atsarga ypač būtina, nes visada būna pirmas kartas. Ir plaukėm, ir virtom, ir gyvi sveiki, o prisiminti turim ką.

Pastarajį kartą išplaukėm visai neseniai, orai jau šilti ir smagūs, todėl ekstremalumo nedaug, tik tiek, kad plaukėm dvi dienas su nakvyne palapinėse. Šiam kartui pasirinkom Siesartį - smagi upelė, savo veidą parodžiusi tik pirmos dienos pabaigoje, kai keturi iš penkių ekipažų gavo gausiai vandens. Antrają dieną pasirodė ir akmenys bei slenksčiai, žodžiu, pats smagumas. Vietomis upė išplatėja, srovė susilpnėja, tada tykiai plūduriuoji ir dairaisi - porą kartų išbaidėm atsigerti atėjusiais stirnas, giliai kranto pelkynuose pakilo ir nuskrido gervė, virš mūsų ratus suko kažkuris iš plėšriųjų oriųjų (suopis? vanagas?), išsigandusios vis į priekį nulėkdavo antys, o aplink straksėjo gerokai mažiau bailūs mažučiai paukštukai:

kielė, bei


perkūno oželis. Ne veltui Siesarčio pakrantės - kraštovaizdžio draustinis. Fotoaparato pagailėjom, tad nuotraukėles teko iš wikipedijos pavogti. Bet buvo, kas fotografavo, tiesa, ne perkūno oželius, o tuos, kurie po tiltu niekaip nepralindo. Tokiu nuotykiu būna kiekvieno žygio metu, tam ir keliauji, kad vėliau turėtum dėl ko patraukti saviškius per dantį.
O dar žygiai smagūs tuo, kad čia pats laikas prisiminti kaimišką senovinį maistą - juodą duoną bei lašinius, kurie, po ilgo fizinio darbo, kiek sušąlus ir pavargus pasidaro neįtikėtinai skanūs. Vargu ar po aštuonių valandų sėdėjimo kondicionuojamam ofise toks maistas būtų nors kiek apetitnas, o va žygelyje - pats tas. Kirtom net ausys lapsėjo, ir kažkodėl buvo daug labiau egzotiška nei kokie kinkanai ar tamarindas, ir nepalyginamai skaniau. Grįžau, vėl ragausiu neragautą, domėsiuos ką valgo žmonės plačiame pasaulyje, gaminsiu sveikus ir neriebius pietus, nes būtent tokių labiausiai norisi, o vėl susiruošusi į žygelį įsimesiu lašinių ar bent jau rūkytą kiaulės koją - nes viskam yra savas laikas ir vieta.

Grill Brazil

Kokios dar dietos, net saiko jausmą pamiršau. Daug daug visko, nenutrūkstamai plaukiantys gardūs kasniai, akys nori dar ir dar, nors pilvas jau pukši, neatsispiriu dar vienam mažyčiam gabalėliui. Minkšta, sultinga mėsa, ant liežuvio ištirpsta druskos kristalėlis, ir vėl norisi ragauti. Vakar neatsispyrėm pirmykščiam malonumui apsiryti ir apsilankėm "Grill Brazil". Manyčiau, ne paskutinį kartą, nors vasarą gal ir mažiau norėsis keptos mėsos. Neatsidžiaugiu, nes seniai norėjau, kad Lietuvoje atsidarytų "all you can eat" tipo restoranas, ne dėl apsirijimo, o dėl galimybės vienu metu išragauti daug skirtingų skonių, rinktis ir bandyti, be jokios baimės, nes visko tik po kąsnį. "Grill Brazil" toks ir yra - susimoki už "galvą" (šiuo metų - 29lt) ir kerti kiek lenda. Ir ne kokių nykių žalėsių, o keptos mėsos, kurią nuolat karštą ir šviežią siūlo praeinantys padavėjai. Beje, žalėsių ir kitokių įdomių garnyrų irgi iki soties, taigi tikra šventė akims ir nemažai darbo skrandžiui.
Fone skamba smagūs ritmai, kartais užsinoriu pašokti, kad susikratytų maistas, ir vėl būtų galima mėgautis. Kažkiek primena orgiją, kai valgoma iki blogumo, bet kodėl gi ne, kasdien taip nenutinka. Skanu ir daug, ką čia bepridursi, reikia tiesiog ateiti ir valgyti.