Batai

Vienintelis galimas batų poros dydis yra 38-as. Parduotuvėje gali būti skirtingų modelių, aukštakulnių ir žemakulnių, tačiau jų visų dydis turi būti tas pats – 38-as. Beje, tai taikoma tiek vyriškiems, tiek moteriškiems batams.

Jei jau niekaip nepavyksta įsprausti savo kojos į 38-o dydžio batų porą, galite paprašyti gydytojo pažymos, kad jūsų būklė reikalauja specialiųjų priemonių ir gauti vienus ortopedinius rudos spalvos batus, skirtus dėvėti tiek žiemą, tiek vasarą. Sakot, reiktų sandalų ar basučių? Jūs ką, planuojat demonstruoti savo išsigimusias pėdas, šiurpinti žmones? Taigi gatvėmis vaikšto ir vaikai, o jeigu jie pagalvos, kad tai normalu? Dėvėkit ortopedinę, specialią avalynę, kuri beje, bus kiek per maža, arba vos per didelė, priklausomai nuo to, į kurią pusę reikia taisyti jūsų pėdas. Jei labai stengsitės, darysite specialius pratimus ir dėvėsite batus tiek lauke, tiek namuose, gali būti, kad pavyks ištaisyti jūsų trūkumą ir turėsite normalias pėdas, kaip ir visi.

Daugeliui žmonių jau padėjo specialios avalynės nešiojimas, bet jei nukrypimas ypač didelis (tai dažniau pasitaiko vyrams), galima atlikti operaciją. Po jos daugybė žmonių gyvena normalų gyvenimą ir puikiai pritampa normalioje visuomenėje. Kai kurie renkasi nevaikščioti, bet tai geresnė išeitis, nei nenormalios pėdos.

Šiuo metu vis pasigirsta balsų, kad reikėtu pradėti gaminti skirtingo dydžio batus, kad teisę į patogią avalynę turi visi žmonės, nepriklausomai nuo jų pėdos dydžio. Aš griežtai su tuo nesutinku. Negalime leisti, kad norma taptų įvairūs nukrypimai, taip prieisime ir iki to, kad žmonės pradės vaikščioti ant rankų, ir aiškinti, kad tai normalu. Gamta taip sutvėrė, kad žmogaus pėda yra 38 dydžio, o žmogus privalo siekti tobulumo, o ne pasiduoti įgeidžiams. Be to, jūs bent įsivaizduojate, kiek kainuotų batų pora, jei kiekvieno modelio batus reiktų gaminti kelių dydžių? Normalūs žmonės nebeįpirktų batų, ir viskas tik dėl to, kad mažuma bando primesti savo taisykles daugumai. Nepasiduokime mažumos spaudimui, neleiskime išsigimti mūsų tautai. Mūsų protėviai išdidžiai nešiojo tinkamo dydžio batus, ir niekam nekilo minčių apie kitokią avalynę, kodėl dabar turėtų būti kitaip?

http://www3.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=5477&p_k=1

http://www.lrytas.lt/pasaulis/europa/draudimas-gejams-zygiuoti-vilniaus-centru-seselis-lietuvai.htm

Apie meilę

Tai nutiko seniai, praėjusią vasarą, kai Mažoji Dama dar nemokėjo suptis pati . Tą vasarą praleidome įvairiose Vilniaus centro žaidimų aikštelėse, dažnai nuo ryto iki vakaro negrįždamos namo - ačiū technologijų dievams už gero loptopo bateriją ir mobilų internetą. Mano bandymus dirbti dažniausiai sutrukdydavo gailus "maaaama, pasuuuupk!", ypač, jei aikštelėje daugiau vaikų nebūdavo. Ir supdavau - turint omeny, kad Mažoji Dama mėgsta skrieti su polėkiu, po kelių minučių pakirsdavo rankas, o mergina nesustodama šaukdavo "dar, dar, stipriau!". 

Supdavau, ir dairydavausi. Dažniausiai nelabai būdavo į ką - ta pati tuščia žaidimų aikštelė, perpildyta šiukšlių dėžė, ir aplūžę suoliukai. Besimėtantis mano krepšys su pietumis ar jų likučiais, ir vienas kitas praeivis, kai kada - atpėdinantys tėvai su atžalomis. Neretai - būrelis paauglių, dar per maži, kad visai mestų lankytis supynių vietose, bet jau per dideli, kad į supimasį žiūrėtų taip rimtai, kaip manoji Dama.

Tądien jie buvo dviese. Paaugliukai, abu gražūs, stilingai apsirengę ir besišypsantys. To amžiaus, kai visas pasaulis dar gali būti jų. Tikiuosi, kurią dieną ir bus. Taigi jie klestelėjo ant labiau aplūžusio suoliuko, o man sunku buvo atitraukti nuo jų akis. Jie beveik nesikalbėjo - bandydavo megzti pokalbį, bet pažvelgę vienas į kitą sukrizendavo, ir kartais būdavo akivaizdu, kad jiems drovu, nedrąsu, bet kartu neapsakomai gera. Aš, jų mąstais, eilinė vidutinio amžiaus moteriškė su vaiku, jiems rūpėjau mažiausiai, todėl nebuvo sunku žvilgčioti ton pusėn. Lyg ir nebūtų ko žvilgčioti - ar maža jaunuolių ateina pasėdėti ant žaidimų aikštelių suoliukų, bet šiuo atveju buvo akivaizdu - pirmas pasimatymas. Ir panašu, toks, kurio dalyviai dar nelabai supranta, kad tai jau pasimatymas, ne šiaip susitikimas draugiškai pabendrauti, po truputi mezgasi kažkas daugiau, negu tiesiog draugystė, ir to jausmo nors ir drovu, bet nebeįmanoma nuslėpti, nei vienam nuo kito, nei nuo aplinkinių.

Tą jausmą daug kas nurašo į "naivų paauglišką susižavėjimą", neva tikra meilė turi būti brandi, bet prisiminusi tuos du, aš prisimenu, kaip prasidėjo mano meilės istorija, ir apima labai panašus jausmas. Mėgstama sakyti - drugeliai pilve, ir jie plasnoja, nepriklausomai nuo to, kiek gimtadienių ištiko. Laikui bėgant, drugeliai nurimsta, nebent išpuola privilegija, kaip man tą vasaros dieną žaidimų aikštelėje, stebėti ką nors panašaus, ir vėl bent trumpam suplazda drugeliai.

Neretai juos prisimenu. Kaskart, kai straipsnyje randu "tolerastai", kai kažkas eilinį kartą pasipiktina "iš Briuselio primestomis vertybėmis", kai pareiškia, kad geriau jau "jie nesidemonstruotų". Va taip, šalia vieni kitų - neapykanta ir drugeliai pilve.

Pasakos

Būdama maža, labai mėgau skaityti pasakas. Neatsimenu, ar kas jas skaitė man, bet kai išmokau skaityti, rijau viską, kas po ranka papuolė, o pasakų knygas neretai pervarydavau po kelis kartus. Tiesa pasakius, tebemėgstu iki šiol, tik dauguma jų vadinasi moksline fantastika ar dar kitaip, nes negi tūlas suaugėlis prisipažins, kad nekantraudamas laukia dar vienos pasakų knygos išleidimo?

Kai mano gyvenime atsirado Mažoji Dama, panorau su nuostabiu pasakų pasauliu supažindinti ir ją. Su šiuolaikinėmis pasakomis nekyla jokių problemų. Vaikams rašo daug gerų autorių, knygelių pasirinkimas nemažas, tik svarbu žiūrėti, kad nepakliūtų cukrinis šlamštelis vietoj geros istorijos. Deja, su senaisiais pasakų lobynais - kita kalba. Nėra nei lietuviškų, nei kitų tautų pasakų, net didžiojo klasiko Anderseno pasakų nėra.

Kai kurie nustebs - bet kuriame knygyne galima rasti didžiules spalvotas knygas su pavadinimais "Geriausios lietuvių pasakos", "Pasakos mažiesiems" ir panašių. Deja, tai tik nevykusių paveiksliukų knygos su keistais, išdarkytais tekstais, nei su pasakomis, nei su literatūros kūriniais neturinčios nieko bendro. Tos pasakos išcenzūruotos, nelikę beveik jokių detalių, ir kai kuriais atvejais - disnėjiškai nusaldinta netgi pati istorija, išmetant iš jos viską, kas turi bent kokią vertę.

Esame gavę rinkinį H. C. Anderseno pasakų - kai jau atėjo laikas skaityti jas Damai, paaiškėjo, kad tai toli gražu ne tos pasakos, kuriomis aš taip žavėjausi. Istorija ta pati, tačiau išskirtinio Anderseno stiliaus, jo rašymo manieros, kiek senamadiškų, ir todėl savitų, frazių, nelikę nė kvapo. Ir kaip po to pasitikėt žmonėmis?  Anderseno pasakos tuo ir nuostabios, kad net skaitydamas jas pirmą kartą, atpažįsti jose autorių, jo ypatingą kalbėjimo būdą. Kokia prasmė skaityti vaikui tikrai vertingą literatūros kūrinį, jei jame nelikę to, kas vertingiausia? Kaip vaikai išmoks reikšti mintis savitai ir originaliai, jei nebus susipažinę su daugybe skirtingų būdų tą daryti?

Ir ko gali išmokti vaikas, skaitydamas tik pliką siužetą be detalių, be simbolių, be dvigubų prasmių, kurių liaudies kūriniuose ne tiek jau mažai? Jei man reikės smagios paprastos istorijos, aš pasiimsiu komiksų knygelę (nors ir tų jau dabar yra geresnių, nei kai kurios "pasakos"). Iš kur vaikui žinoti, kad obuolys ne visad yra tik obuolys, jei apie tą obuolį net užuominos nebelikę?

Ir pats svarbiausias klausimas - iš kur man, neturinčiai viso pasaulio laiko, paimti rinkinį normalių pasakų?

Nėštukės ir rūkaliai

Atrašiau velnių "Moterų konsultacijos" (kaip vaizdingai užvadinta) prieangyje užsirūkiusiam vyrukui. Tas vyras laisvai galėjo būti gydytojas ar sanitaras, dirbantis toje pat įstaigoje, bet ne tame esmė. Šį įrašą paskatino jo reakcija "gerai gerai, pats matau užrašą, rado prie ko kabinėtis".

Nu tai aišku, radau ko. Gi laukas, ne palata. Nenumirsiu nei aš, nei būsimas vaikas dėl to pusės dūmo, kurio net užuost nespėjau. Smulkmena.

Kaip ir smulkmena tai, kad kaskart išėjus iš sąlyginai saugios namų erdvės noriu rankomis apglėbti savo jau nemažą pilvą ir susigūžti. Dažniausiai nesąmoningai. Nes lauke pilna slidžių šaligatvių ir ištrupėjusių plytelių. Smulkmena gi. Pilna skubančių žmonių, kuriuos erzina mano lėtas tempas, kurie mojuoja rankomis, lenkia mažose erdvėse ir ar tiesiog žiūri ne ten, kur eina. Smulkmena. Kaip ir žmonės lipantys iš ar į autobusą ar troleibusą, norintys praeiti pro mane, kai aš dar žymiu talonėlį, ar šiaip dairausi, kur atsisėsti. Ir eilėse stovintis, nekantraujantys, bandantys sutrumpinti eilę spausdamiesi kuo arčiau priekyje stovinčio.

Ir rūkantys. Rūkantys praėjimuose ir stotelėse, kuo arčiau parduotuvių ar įtaigų durų. Besiburiuojantys tiesiai ant tako, ir juos apeiti man reiškia būtinybę pereiti per gatvę, kur nekantraujantys vairuotojai visokeriopai demonstruoja "eik greičiau, greičiau", nesvarbu, kad toje vietoje yra perėja. O aš skubėti negaliu. Nepajėgiu. Bet gi smulkmena.

Ir taip po tūkstantį tokių smulkmenų kasdien. Kai kurios jų tokios smulkios, kad net neatpažįstu, ko sujudo nerimo kirminėlis, tik pastebiu prie pilvo nevalingai kylančias rankas. Jei gali, nepridėk dar vienos tokios smulkmenos, ačiū.

Mašinos ir moterys

Būti moterimi vairuotoja reiškia arba nuolatines patyčias dėl valdomo aparato neišmanymo (tarsi visi teises turintys vaikinai visuose be išimties automobiliuose rastų kur tepalų lygį pasitikrint, jau nekalbant apie rimtesnius dalykus), arba prievolę žinot daugiau nei autoserviso mechanikas su dvidešimties metų darbo patirtimi. Išgrauškit, apie nuosavą automobilį žinojau privalomą minimumą, bei kur kreiptis reikalui esant, apie svetimas mašinas nežinau nieko, kai kuriais atvejais susigaudau, ką daryt, kai kuriais ne - kaip ir statistinis vyriokas. Gal jau gana mano asmenines kliurkas priskirt visoms moterims?