Sąvokos

Apie šį įrašą ilgai galvojau. Gal net ilgiau, nei išvis rašau blogą, nes žodžiai, kuriuos aprašysiu - dažni, kasdieniai, bet, mano nuomone, pilni nesusipratimų.

Pirmas, ir tubūt stipriausias iš jų - vienatvė. Paprastai tekstas prasideda žodžiais "Vienatvė yra blogai. Vienišas žmogus... " STOP! Vienas=Vienišas? Nesutinku kategoriškai. Jei blogai jautiesi vienas, nesijausi gerai ir minioje, ir poroje. Tik tie, kurie išmoko gyventi vieni, tampa puikiais partneriais, neužgožiančias ir nenusavinančiais savo mylimųjų. Jei jiems vis dar jų reikia. Ne, neskatinu mesti mylinčių vyrų ar žmonų ir išbėgti į savarankišką gyvenimo kelią. Tiesiog nereikia baidytis tų valandėlių, kai galime pabūti vieni, ir nepanikuoti, jei valandėlės išsitęsia iki metų. Vienatvė man - tikras lobis, ypač dabar, kai taip retai galiu ja džiaugtis. Nebijau likti viena, ir ne kartą esu pastebėjusi, kad paradoksas - tai labai į sveikatą bet kokiems santykiams. Mano laimė nuo kito žmogaus nepriklauso, ir tai labai į sveikatą man pačiai.

Kitas keistas žodis - egoizmas. Na taip, tiesa, nieko gero kai žmogaus nagai tik į save lenkti, bet truputis egoizmo nėra nė kiek blogai. Šiaip ar taip, viską ką darome, darome dėl savęs, tai gal darykime tai, ko tikrai norime? Nustojus galvoti, ko iš mūsų norėtų kiti, ir pradėjus elgtis pagal savo norus, visi aplink nuo to pasidaro tik laimingesni. O jei jau norisi aukotis - tai ir pirmyn, bet tada svarbu nepamiršti, kad čia pačiam taip norisi, o ne tam, dėl kurio aukojiesi. Tą suprasti man prireikė laiko, bet nepavėlavau, ir gerai, nes jei būčiau kitaip maniusi, daugelio nuostabių dalykų mano gyvenime nebūtų nutikę. Ir ne tik mano - aplinkinių taip pat. Taip, kartais tenka aukotis, bet nereikia slėptis už pareigų ir kaltinti kitų dėl nelaimingo gyvenimo. Susileidžiam kuklią dozę egoizmo ir pirmyn - leidžiam sau norėti ir tiems norams pildytis, o tada ir kitiems šalia mūsų bus geriau.

Ir galiausiai - disciplina. Niekaip be jos neapseisi, jei turi vaikų ar šuniukų, ir, priešingai vyraujančiai nuomonei, ir tie, ir tie disciplinos dėka laimingesni. Blogai jei tėvai aukojasi vaikams, ir skiria jiems visą savo meilę, pamiršę, kokia svarbi meilės dalis yra disciplina. Tas pats galioja ir šunų šeimininkams - jie leidžia savo augintiniams vadovauti, ir šuo tampa agresyvus, nes jaučiasi atsakingas už savo šeimininką. O turėtų būti atvirkščiai. Disciplina - tai taisyklės ir pasekmės jas sulaužius. Kai taisyklės aiškios, nėra reikalo griebtis diržo (smurtui prieš vaikus - ne), mažiau progų kelti balsą (visi mes žmonės, ir man pasitaiko, bet tai ne auklėjimas, o savo silpnumo parodymas), ir visiems - tiek auginantiems, tiek augintiniams lengviau. Kai užrašai, atrodo taip paprasta, ir tiesą pasakius, taikyti irgi nėra sunku, bet va, kaip tą paaiškinti žmogui, kuris skuodžia savo šuns tempiamas, arba tėvui, kuris leidžia vaikui siausti, o paskui užploja per užpakalį, kai tas ką nuverčia?

Atrodo, paprasta ir aišku. Bet žmonės vis nesusikalba.