žemyn upe..

Yra tokia pramoga, kurią orams sušilus praktikuoja didžioji dalis Lietuvos - baidarių žygiai. Ką ten apie juos beparašysi, irklą į rankas ir plūduriuoji sau, tiek tų naujienų. Išskyrus tai, kad, pavyzdžiui, kai kam baidarių sezono pradžios laukti nereikia, ir jokie orai nebaisūs, kai kyla ūpas išplaukti. Plaukėm ir prieš Kalėdas, ir vos kalendoriniam pavasariui prasidėjus, kai pakrantėse dar matėsi sniego lopiniai. Ir nieko čia ekstremalaus - svarbiausia pasirūpinti neperšlampamais rūbais, kad nuo irklų tykštantis vanduo nemerktų (o ypač pirštinėmis - sušlampa greitai, slidinėjimo permirksta kiaurai, reikia dar ir guminių), ir pakaitine drabužių atsarga tam atvejui, jeigu apsiverstumėt. Tiems, kas sako, kad jau daug kartų plaukė ir nevirto, drabužių atsarga ypač būtina, nes visada būna pirmas kartas. Ir plaukėm, ir virtom, ir gyvi sveiki, o prisiminti turim ką.

Pastarajį kartą išplaukėm visai neseniai, orai jau šilti ir smagūs, todėl ekstremalumo nedaug, tik tiek, kad plaukėm dvi dienas su nakvyne palapinėse. Šiam kartui pasirinkom Siesartį - smagi upelė, savo veidą parodžiusi tik pirmos dienos pabaigoje, kai keturi iš penkių ekipažų gavo gausiai vandens. Antrają dieną pasirodė ir akmenys bei slenksčiai, žodžiu, pats smagumas. Vietomis upė išplatėja, srovė susilpnėja, tada tykiai plūduriuoji ir dairaisi - porą kartų išbaidėm atsigerti atėjusiais stirnas, giliai kranto pelkynuose pakilo ir nuskrido gervė, virš mūsų ratus suko kažkuris iš plėšriųjų oriųjų (suopis? vanagas?), išsigandusios vis į priekį nulėkdavo antys, o aplink straksėjo gerokai mažiau bailūs mažučiai paukštukai:

kielė, bei


perkūno oželis. Ne veltui Siesarčio pakrantės - kraštovaizdžio draustinis. Fotoaparato pagailėjom, tad nuotraukėles teko iš wikipedijos pavogti. Bet buvo, kas fotografavo, tiesa, ne perkūno oželius, o tuos, kurie po tiltu niekaip nepralindo. Tokiu nuotykiu būna kiekvieno žygio metu, tam ir keliauji, kad vėliau turėtum dėl ko patraukti saviškius per dantį.
O dar žygiai smagūs tuo, kad čia pats laikas prisiminti kaimišką senovinį maistą - juodą duoną bei lašinius, kurie, po ilgo fizinio darbo, kiek sušąlus ir pavargus pasidaro neįtikėtinai skanūs. Vargu ar po aštuonių valandų sėdėjimo kondicionuojamam ofise toks maistas būtų nors kiek apetitnas, o va žygelyje - pats tas. Kirtom net ausys lapsėjo, ir kažkodėl buvo daug labiau egzotiška nei kokie kinkanai ar tamarindas, ir nepalyginamai skaniau. Grįžau, vėl ragausiu neragautą, domėsiuos ką valgo žmonės plačiame pasaulyje, gaminsiu sveikus ir neriebius pietus, nes būtent tokių labiausiai norisi, o vėl susiruošusi į žygelį įsimesiu lašinių ar bent jau rūkytą kiaulės koją - nes viskam yra savas laikas ir vieta.