Nėštukės ir rūkaliai

Atrašiau velnių "Moterų konsultacijos" (kaip vaizdingai užvadinta) prieangyje užsirūkiusiam vyrukui. Tas vyras laisvai galėjo būti gydytojas ar sanitaras, dirbantis toje pat įstaigoje, bet ne tame esmė. Šį įrašą paskatino jo reakcija "gerai gerai, pats matau užrašą, rado prie ko kabinėtis".

Nu tai aišku, radau ko. Gi laukas, ne palata. Nenumirsiu nei aš, nei būsimas vaikas dėl to pusės dūmo, kurio net užuost nespėjau. Smulkmena.

Kaip ir smulkmena tai, kad kaskart išėjus iš sąlyginai saugios namų erdvės noriu rankomis apglėbti savo jau nemažą pilvą ir susigūžti. Dažniausiai nesąmoningai. Nes lauke pilna slidžių šaligatvių ir ištrupėjusių plytelių. Smulkmena gi. Pilna skubančių žmonių, kuriuos erzina mano lėtas tempas, kurie mojuoja rankomis, lenkia mažose erdvėse ir ar tiesiog žiūri ne ten, kur eina. Smulkmena. Kaip ir žmonės lipantys iš ar į autobusą ar troleibusą, norintys praeiti pro mane, kai aš dar žymiu talonėlį, ar šiaip dairausi, kur atsisėsti. Ir eilėse stovintis, nekantraujantys, bandantys sutrumpinti eilę spausdamiesi kuo arčiau priekyje stovinčio.

Ir rūkantys. Rūkantys praėjimuose ir stotelėse, kuo arčiau parduotuvių ar įtaigų durų. Besiburiuojantys tiesiai ant tako, ir juos apeiti man reiškia būtinybę pereiti per gatvę, kur nekantraujantys vairuotojai visokeriopai demonstruoja "eik greičiau, greičiau", nesvarbu, kad toje vietoje yra perėja. O aš skubėti negaliu. Nepajėgiu. Bet gi smulkmena.

Ir taip po tūkstantį tokių smulkmenų kasdien. Kai kurios jų tokios smulkios, kad net neatpažįstu, ko sujudo nerimo kirminėlis, tik pastebiu prie pilvo nevalingai kylančias rankas. Jei gali, nepridėk dar vienos tokios smulkmenos, ačiū.