Nepaisant to, kad Vilniuj šiandien riaušės, o tai reiškia, kad neisiu tradicinio pentadienio pasiplepėjimo į centrą, diena nėra visai nesėkminga. Nepavyks suvalgyt japoniškų dienos pietų už viso labo 17 litukų (visai neblogai, rekomenduoju, Vilniaus gatvėj), todėl teks tenkintis lietuviška egzotika - mūsiškėj "Norfoj" nukoviau kraujinių vėdarų. Neskubėkit šiurpti neragavusieji - nieko ten baisaus ten nėra, o skonis gerokai geresnis už bulvinių vėdarų. Ir spėju, tai kur kas labiau lietuviškas variantas, nei bulviniai, nes ne taip jau seniai lietuvaičiai tas bulves valgo. Kiek pamenu savo vaikystę, būtent kraujiniai vėdarai man buvo tie "tikrieji", o bulvinių paragavau tik išpopuliarėjus kaimiško maisto "restoranams".
Ta pačia proga prisiminiau pokalbį apie tai, kad net kaime nebelieka žmonių, mokančių normaliai paskersti kiaulaitę, vienu dūriu, kad vargšelė išleistų kvapą taip iki galo ir nesuvokusi, kas atsitiko. Ar tai, kad man dėl to liūdna, yra senatvės požymis? Net jeigu ir taip, neslėpsiu, liūdna, kad lietuvišką virtuvę daug kas įsivaizduoja kaip tik kaip "Čilli Kaimo" meniu. Kviečiu į svečius egzotikos mėgėjus, pavaišinsiu.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Pranešimai
atleisk mano neišprusimą, bet iš ko tie kraujiniai vėdarai?
AtsakytiPanaikintiNugi kaip ir parašyta - iš kraujo :) Iš emės tai kraujas ir miežinės krupos sukišta į žarnas ir iškepta. Neragavus baisu, bet jei valgai mėsą, tai nieko kraupaus. Parduotuvėj parduodami virti, belieka pasiskrudint ir valgyt.
AtsakytiPanaikinti