Indai

Ne, ne tie, kurie garbina karves ir filmuojasi Bolivude. Tie, iš kurių valgome. Kaip labai svarbu maisto skoniui yra tai, kokioje lėkštėje jis patiektas? Man kartais atrodo, kad man su galva negerai, nes man svarbu. Negaliu pakęsti puodelių aštriais kraštais, sriubos šaukštų, kurie netelpa į burną, sulankstytų šakučių. O jei pietauju kinų restorne su mažąja dama, ir ji eilinį kartą numeta mano pagaliukus ant žemės, tenka laukti naujų, nes su šakute kinų maistas man neskanus.
Man tikrai negerai su galva. Tuštybė gi visa tai. Koks skirtumas, kokia lėkštė, svarbu valgyt yra ką. Ir visgi svarbu. Matyt, dėl to, kad ir duonai, ir sviestui dar užtenka, norisi dar kažko, ir prasideda estetikos, jautrių pojūčių ieškojimas, nes tiesiog skanu jau per mažai. Ir taip gimsta diskusijos - o kas nutiktų, jei eilinį lietuvišką maistą imtum valgyt pagaliukais? Sunku įsivaizduot, kaip reiktų valgyt balandėlius ar kotletą "Jūratė" su pagaliukais, o jei supjaustytum juos tinkamo dydžio gabalėliais, tai žiū, beveik kiniškas maistas ir gaunasi.
Matyt todėl ir pasigrobiau sau senuosius piemenaitėmis išpieštus puodelius iš močiutės. Jai jie nelabai reikalingi, dar kas netyčia sudaužys, o pas mane saugiai padėti, laukia tinkamos progos. Ir žinau, kad bus neįtikėtinai skanu, nes ak, kokie gražūs tie puodeliai. Tuštybė, bet kodėl gi ne?