šiaip

Apleidau blogą. Ne dėl to, kad nebūtų apie ką rašyti, tikrai ne, mintys sukasi, veja viena kitą, tik va, apėmęs snaudulys, nekyla rankos jokiai kūrybai. O tiek prigalvota!

Ar jums taip būna? Nekalbu apie sitacijas, kai sunku prisiversti atlikti nemalonų darbą, ir jį atidėliojam kiek galim, kol prispausti laiko trūkumo, atliekam kaip papuolė ir suprantam, kad ne taip jau ir sunku buvo, o jei laiko būtumėm ilgiau pasilikę, tai net ir visai su malonumu būtumėm gerai padarę. Kalbu apie būseną, kai sunku net pačius maloniausius darbelius atlikti - parašyti jau seniai sugalvotą apsakymą, įdėti blogo įrašą, pyragą išsikepti ar išpiešti batus. Taip, teisingai, čia mano jau seniai laukiantys "darbai", kurių niekas neverčia imtis, bet kurie neatlikti slegia mano sąžinę. Čia tik aš sugalvojau, kad juos reikia atlikti, ir tik aš save graužiu, kad neatlieku, bet va, neatlieku ir toliau. Tiesiog nėra ūpo. Depresija? Būtų smagu savo nuosavą tinginystę nurašyti seratonino gamybos sutrikimams ir prigėrus tabletyčių, skrieti lyg ant sparnų, bet bijau, kad mano atvejis ne tas. Tai gal tinginystė? Bet darbai tai smagūs ir malonūs, lyg ir netingim veikti tai, kas mums patinka. Valios stoka? Gal, o kur jos duoda?

Ar čia man vienai taip? O gal visiems taip būna, gal čia natūralu ir praeis?